captcha

Jūsų klausimas priimtas

Linas Kojala. Rusijos stiprybė – Vakarų skaldymas

Ukrainos krizės kontekste dažnai girdime, kad pasaulis grįžta į Šaltojo karo laikus. Rytų ir Vakarų konfliktas vėl pasiekė tokį lygį, kad okupuotoje Rytų Ukrainoje nusileido kažkas panašaus į naują „geležinę uždangą“, o atviro karo grėsmė yra, kaip niekada, didelė.

Ukrainos krizės kontekste dažnai girdime, kad pasaulis grįžta į Šaltojo karo laikus. Rytų ir Vakarų konfliktas vėl pasiekė tokį lygį, kad okupuotoje Rytų Ukrainoje nusileido kažkas panašaus į naują „geležinę uždangą“, o atviro karo grėsmė yra, kaip niekada, didelė.

Konfrontacijos požymių išties nestinga: visos 28 Europos Sąjungos šalys Rusijai pritaikė griežčiausias istorijoje ekonomines sankcijas, JAV vadovai Vladimirą Putiną, su kuriuo dar prieš kelerius metus „perkrovinėjo santykius“, atvirai vadina pavojų tarptautinei sistemai keliančiu agresoriumi, o Kremlius nė nemano sustoti ir toliau žvangina ginklais.

Tiesa, lyginimas su Šaltuoju karu gali būti sąlyginis, nes Rusija šiandien neprimena Sovietų Sąjungos supergalybės, kuri ilgą laiką diktavo politinius procesus ne tik artimiausioje kaimynystėje, bet ir visame pasaulyje. Nors tai militarizuota ir ambicijų neatsisakiusi valstybė, šiandieninė Rusija pagal socialinės ir ekonominės raidos indeksą, priešingai nei Lietuva, nepatenka į labiausiai išsivysčiusių šalių kategoriją, kariniu ir technologiniu lygiu neprilygsta NATO, o ekonomikoje yra tiek supančiota priklausomybės nuo energetinių žaliavų eksporto, kad šių kainoms kritus iškart paniro į recesiją. Pridėjus prie to ekonomines sankcijas, Rusijos BVP šiemet gali susitraukti net iki dešimtadalio.

Paprastai tariant, šiandieninė Rusijos galia, lyginant su Vakarais, yra reliatyvi ir paremta principu „skaldyk ir valdyk“. Rusija tuo stipresnė, kuo Vakarų šalys ir jas reprezentuojantys aljansai yra mažiau vieningi. Ne veltui V. Putinas visuomet pabrėžė norįs su atskiromis Europos valstybėmis palaikyti dvišalį kontaktą bei apeiti bendras institucijas. Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka propagandinė žiniasklaida, kurstanti mitus ir sėjanti abejonę, esą NATO yra neveiksni ir baili, o jautriausių narių – pavyzdžiui, Baltijos šalių, – konflikto su Rusija atveju niekas negintų. O juk, kaip kadaise rašė Williamas Shakespeare`as, mūsų abejonės tampa išdavystėmis.

Toks skaldymas tarsi ir atneša rezultatų. Vengrijos premjeras Victoras Orbanas, jaunystėje garsėjęs disidentine antisovietine veikla ir aukštinęs 1956 metų antisovietinio sukilimo dalyvius, spaudė ranką V. Putinui ir nuolankiai taikstėsi su tuo, kad Rusijos vadovas, tik išlipęs iš lėktuvo Budapešte, nuskubėjo pagerbti to paties sukilimo metu žuvusių sovietų karių.

Kipras, nors ir ne NATO narys, dabartinio konflikto akivaizdoje prieš keletą dienų pasirašė formalų susitarimą su Rusija, pagal kurį leis naudotis savo uostais rusų kariniams laivams. Naujoji Graikijos vyriausybė iškart po priesaikos pareikalavo atšaukti sankcijas Rusijai ir palikti Ukrainą savieigai.

Pridėkime prie to melagingą ir jau paneigtą žinią, jog Vokietija atsisako parduoti modernią ginkluotę Lietuvai, ir atsidursime padėtyje, kuomet abejonės savo partneriais gali pasiekti kritinį lygį. Vis daugėja piktų balsų, teigiančių, esą NATO galimo konflikto akivaizdoje veikiausiai paliktų Lietuvą likimo valiai ir nesiveltų į kovą su, tarkime, Rusija, kurios bombonešiai reguliariai baugina net Didžiosios Britanijos gyventojus.

Esminis 5-asis NATO straipsnis, teigiantis, kad vienos valstybės užpuolimas yra ataka prieš visus narius, yra įgyvendinamas visų narių susitarimu, o prie bendro stalo sėdės ir vengrai, ir graikai. Iki šiol dėl 5-ojo straipsnio buvo susitarta tik vieną kartą – po 2001 metų teroro išpuolių JAV, bet hibridinio karo Baltijos šalyje atveju tokios vienybės gali ir nebūti.

Tokios nepasitikėjimo atmosferos palaikymas būtų didžiausia priešiškų Lietuvai ar kitoms Baltijos šalims jėgų pergalė. Bet ji ignoruoja objektyvią realybę: šiandien Lietuva yra tvariausio ir pajėgiausio gynybinio aljanso dalis, todėl mūsų situacija yra nepalyginamai geresnė, nei apie tai kol kas tik svajoti galinčios Ukrainos. Tai, kas vadinama naujuoju Šaltuoju karu, pasitinkame nebe už „geležinės uždangos“, o būdami vienoje gretoje su galingiausiomis Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėmis.

Be to, Rusijos agresija Ukrainoje ne tik netapo NATO saulėlydžiu, bet ir suteikė jai naują impulsą. Rudenį vykusiame NATO viršūnių susitikime priimti sprendimai dar aukščiau pakėlė Lietuvos saugumo kartelę: atnaujinti Baltijos šalių gynybos planai, neribotam laikui pratęsta oro policijos misija, regione įkurdintos rotacinės sąjungininkų pajėgos, sukurtos profesionalios ir per parą į grėsmę reaguoti galinčios greitojo reagavimo pajėgos.

Greta to Lietuvos politikai pagaliau atrado politinės valios didinti gynybos biudžetą, kuris ilgą laiką tarp NATO narių buvo didesnis tik už Liuksemburgo. Kitaip tariant, tai, kas daugelį metų buvo tik popieriuje deklaruojami tikslai, tapo praktine realybe.

Galiausiai net ir Europai ne pernelyg daug dėmesio rodęs JAV prezidentas Barackas Obama keliskart pareiškė, jog sąjungininkai, ypač atsidūrę konflikto priešakyje, nebus palikti likimo valiai ir ginami net ir vienašališku JAV sprendimu.

Todėl V. Putino noras sugriauti NATO nėra ir nebus įgyvendintas, kad ir kaip bus stengiamasi parodyti priešingai. Lietuvai dabartinių iššūkių akivaizdoje telieka nepasiduoti skaldančių jėgų provokacijoms.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...