captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Literatei šmaikštuolei A. Liobytei – 100

Vasario 24 d. sukako lygiai 100 metų, kai gimė vaikų rašytoja, aktorė, redaktorė ir vertėja Aldona Liobytė-Paškevičienė (1915–1985). Kaip rašė savo autobiografijoje, „gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste. Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeisi nelaimingas.“
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Vasario 24 d. sukako lygiai 100 metų, kai gimė vaikų rašytoja, aktorė, redaktorė ir vertėja Aldona Liobytė-Paškevičienė (1915–1985). Kaip rašė savo autobiografijoje, „gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste. Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeisi nelaimingas.“

A. Liobytė mokėsi lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kuri, beje, šiemet taip pat minės šimtmetį. 1932 m. būsimoji literatė įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti lenkų kalbos ir literatūros. Tačiau už dalyvavimą lietuvių bendruomenės vakarėliuose, vaidinimuose ir kitą tautinę veiklą 1935 m. buvo ištremta iš Vilniaus krašto. Humanitarines studijas baigė Kaune.

Karo metais glaudėsi „Vaidilos“ teatre, o pokariu, grįžusi į gimtąjį miestą, vaidino Vilniaus dramos teatre. Nuo 1949 m. vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai, telkdama čia gabius rašytojus ir dailininkus. Būtent su A. Liobytės vardu didele dalimi reiktų sieti lietuviškosios kultūros sklaidą gūdžiu sovietmečiu – tiek per knygų leidybą, tiek ir per scenos meną.

Darbštuolė sukūrė puikių pjesių vaikams ir jaunimui liaudies pasakų motyvais, taip pat parengė spaudai literatūriškai stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinius. Tai puikiai iliustruotos, ne vienos kartos pamėgtos knygos: „Šimto zuikių piemuo“ (1959 m.), „Gulbė karaliaus pati“ (1963 m.), „Nė velnio nebijau“ (1964 m.), „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970 m.). O pasak kritiko Vytauto Kubiliaus, „... savo pjesėse „Kupriukas muzikantas“ (1955 m.), „Meškos trobelė“ (1956 m.), „Kuršiukas“ (1971 m.), „Devyniabrolė“ (1973 m.) A. Liobytė atgaivino liaudiško vaizdingo žodžio spontaniškumą, folklorizuotą pasakojimą pritaikė teatrinei žaismei, pereinančiai į balagano ir farso siautulį“.

Turtindama vaikų literatūrą vertimais iš lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų knygų klasikos, A. Liobytė nutiesė ir lietuvių pasakoms tiltus į platųjį pasaulį. Jos sudaryti rinkiniai buvo išversti į anglų, čekų, gruzinų, ispanų, rusų, slovakų, švedų, vokiečių kalbas, dar ir iliustruoti mūsų dailininkų darbais. 

A. Liobytė leidyklai pateikdavo daugybę kūrybinių idėjų ir sumanymų, tačiau jie nuolat užkliūdavo sovietinei cenzūrai. O dar jos nepriklausoma, dvasiškai laisvo žmogaus pozicija ir kandūs, ironiški tuometinės tikrovės vertinimai... Štai kodėl literatė 1961 m. buvo priversta išeiti iš leidyklos tariamai „savo noru“.

Iš draugų ir bendradarbių atsiminimų žėri daugiabriaunis rašytojos talentas ir jos ryškaus charakterio bruožai. 1995 m. buvo išleista knyga „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“. Štai keletas citatų iš ten. Dailininkė Birutė Žilytė prisimena: „Mus pasitinka nenusakomas Aldonos Liobytės juoko skambesys kaip stebuklingos paukštės čiulbėjimas.“ „O kaip ji myli savo kraštą! Nuolat su pasididžiavimu šneka apie Lietuvos istoriją, apie Vilniaus praeitį. Gilinasi į kultūrinių vertybių prasmę. Susirūpinusi kalba apie lietuviškos kultūros palikimo sunaikinimo grėsmę. Stengiasi aprėpti dabartį su gausybe skausmo, prievartos, beviltiškumo... ir vėl skambiai juokiasi... vėl ieško meilės, grožio, vilties prošvaisčių.“

Literatūrologas Kęstutis Urba mini rašytojos šmaikščialiežuvystę, kuri yra, „aišku, ne tik iš folkloro nužiūrėta, bet ir Dievo duota“. Žymioji pedagogė Meilė Lukšienė taip apibūdino bendravimą su redaktore: „Ta jos kalba įvairiausių atspalvių: nuo sarkazmo, grotesko iki švelnaus lyriško humoro, kuris yra laisvo santykio, schemų nesukaustyto žmogaus privalumas.“ Labai taiklus yra rašytojo Kazimiero Sajos pastebėjimas: „Jos kūrybos šaltinis buvo tyra lietuvių tautosaka – tikras gyvasis vanduo rusinamai, tautinę savastį prarandančiai tautai. Jos pasakų rinkinio pavadinimas skambėjo kaip įžūlus iššūkis: „Nė velnio nebijau“.

Aktorė ir Muzikos akademijos profesorė Stefa Nosevičiūtė cituojamoje knygoje apibendrina: „Daug jos nuveikta mūsų literatūrai, teatrui, kultūrai. Kaip trūksta Aldonos Liobytės šiandien! Jos išmintis, erudicija, inteligencija, jos kompetencija būtų didelė paspirtis kuriant atgimusios Lietuvos kultūrą. Tai buvo šviesus, saulėtas žmogus, tauraus žmogiškumo pavyzdys.“

O pati A. Liobytė apie savo kūrybą viename interviu rašytojui Albinui Žukauskui kukliai pasakoja: „Prispirta turiu Jums prisipažinti: aš niekados tikra rašytoja netapau. Tiesiog sukiojausi apie literatūrą, permaniau kai kurias amato paslaptis, štai ir viskas. Bežaisdama su vaikais, tarp dviejų košės pamaišymų kepiau smėlio bandeles. Prikepiau jų milijoną. Taip taip, esu milijonierė. Mano šuniukų, kačiukų, gulbių, velnių, pabėgusių dainelių bei narsių Vilniaus mergaičių tiražas prašoko milijoną. Pakako Lietuvos vaikams, tikiuosi, kad vienas kitas pagrandukas nuriedėjo ir „už balos“, nes man visi vaikai savi.“

Rašytoja mirė 1985 m., nesulaukusi taip trokštamos Lietuvos nepriklausomybės, tačiau viduje visada išlaikiusi laisvą sielą...

Dar prisimintina, kad tradiciniame mūsų kalendoriuje vasario 24-oji yra Vieversio diena, atnešanti pavasario dvelksmą. Sakoma, vieversio, tarmėse vadinamo cyruliu ir voversiu, giesmelė tirpdanti sniegą. Kaimo merginos stengdavosi iki šios dienos užbaigti verpimą, mat dienai pailgėjus, metas sėsti į audimo stakles. Lietuviškųjų tradicijų būdingiausias bruožas – artumas tėviškės gamtai.

Komentaras skaitytas per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...