captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Istorijos žaibas

Didžiajame tarpušventyje tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra data, kurios vakar gal neprisiminė net jos didesni ar mažesni herojai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarai. Tačiau būtent šilta, kaip ir dabar, vasario 24-oji prieš 25 metus žaibu perskrodė Lietuvos istoriją.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Didžiajame tarpušventyje tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra data, kurios vakar gal neprisiminė net jos didesni ar mažesni herojai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarai. Tačiau būtent šilta, kaip ir dabar, vasario 24-oji prieš 25 metus žaibu perskrodė Lietuvos istoriją.

Prieš 25 metus įvyko pirmieji ir paskutiniai laisvi rinkimai į Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Vėlų tos vasario 24-osios vakarą, perfrazuojant parsidavusio sovietams poeto žodžius, paaiškėjo, kad „LTSR praktiškai nebėr“.

Tiesa, tą dieną į Aukščiausiąją Tarybą išrinkta tik 90 deputatų. Antrasis turas dar turėjo vykti kovo 4, 7, 10 dienomis ir net balandį. Tačiau, nors antrojo turo prireikė net 45 apygardose, jau vasario 24-osios vakarą Sąjūdis turėjo absoliučią daugumą: iš 90 išrinktų deputatų net 72 buvo Sąjūdžio.

Tokios triuškinamos pergalės daugiau neiškovojo jokia Lietuvos partija. Į Kovo 11-ąją Sąjūdis ateis su 96 mandatais iš 133, o balandį šią persvarą dar padidins.

Stulbina ir kiti vasario 24-osios rinkimų skaičiai. Balsavo 1 851 343 rinkėjai iš kiek daugiau kaip 2,5 mln. balso teisę turinčiųjų. Tai buvo bemaž 72 proc. rinkėjų.

Už Sąjūdžio kandidatą E. Vilką Jurbarke balsavo 96 proc., o už nepriklausomos nuo Maskvos kompartijos vadovą A. Brazauską – 91,4  proc. rinkėjų. Kauno miesto visose apygardose jau pirmajame ture aiškia persvara laimėjo Sąjūdžio atstovai.

„Lietuva jau atsivertė naują istorijos puslapį“, – kitą dieną po rinkimų „Gimtajam kraštui“ pareiškė Tauragėje, Skaudvilėje ir Gaurėje rinkimus stebėjusi Kanados parlamentarė Paulina Browes. „Mes laimingi, kad Sąjūdis įtikinamai laimėjo. Tai buvo savotiškas referendumas Nepriklausomybės klausimu“, – pritarė jai JAV kongresmenai D. Durbinas, B. Sarpalius ir C. Coxas.

Tačiau tai, ką rodė balsavimas ir ką kalbėjo Vakarų demokratijų atstovai, buvo tik viena – gražioji – 1990-ųjų vasario 24-osios pusė. Lietuva taip troško laisvės, kad net okupantams nebekilo abejonių: lietuviai neliks sovietų imperijoje.

Tačiau buvo ir kita medalio pusė. Po 50 metų trukusio sovietinio valdymo Lietuva buvo taip nustekenta, kad krašto, kuris augino tūkstantines bandas galvijų ir pusketvirto milijono kiaulių per metus, parduotuvėse nebūtum radęs nė gabalo padoriau atrodančios mėsos ar dešros, ką jau kalbėti apie batus ar džinsus.

Kaip atrodė to meto Lietuva, vaizdingai aprašo JAV žurnalistas Gregory Feiferis, kuris Vilniaus knygų mugėje ką tik pristatė puikią knygą „Rusai: žmonės už valdžios fasado“. Ši knyga pradedama epizodu Vilniuje.

„Tą pirmadienį, mums atvykus į Vilnių, tuometės Lietuvos sovietų respublikos sostinę, diena prasidėjo kaip įprasta, – rašo G. Feiferis. – Tai reiškė, kad išlipę iš traukinio daugiau negu dvi valandas neradome kur papusryčiauti, nes klaidžiodami žavingomis, bet tuščiomis baroko miesto gatvėmis neradome nė vienos veikiančios kavinės – jos atsidarydavo tik devintą ryto.“

Pasak G. Feiferio, 1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad ši Sovietų Sąjungos respublika netrukus ne tik atgaus nepriklausomybę, bet ir taps Europos Sąjungos nare.

Atvykęs į Vilniaus knygų mugę po 24 metų G. Feiferis galėjo rinktis iš šimtų kavinių ir restoranų, kur pusryčiauti. Jis neslėpė savo susižavėjimo vakarietišku Vilniumi, Lietuvos pokyčiais.

Tai kodėl dažnas iš mūsų, 1990-ųjų vasarį bekompromisiškai balsavusių už laisvę, neretai nemato to, ką regi svečias? Kodėl tiek daug lietuvių, lyg Simonas Jėzaus, po triskart per dieną išsigina Lietuvos?

Bene geriausiai į klausimą apie lietuvius, kurie keikia laisvę ir tėvynę, sako, kad prie ruso buvo geriau, prieš porą dienų atsakė rašytojas Sigitas Parulskis: „Jie painioja du dalykus, – sakė interviu 15min.lt S. Parulskis. – Grįžimą į jaunystę ir grįžimą į Rusiją. Jie pasiilgę jaunystės, bet nesupranta, kad grįžus į Rusijos imperijos sudėtį, jaunystė negrįš.“

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...