captcha

Jūsų klausimas priimtas

Komentaras po pasaulio pabaigos

Jau apsipratau su tamsa, kurioje baisieji stiklo daugiaaukščiai kitoje Neries pusėje atrodo lyg kalėdinės eglutės. Ypač, kai žiūriu nuo savo kalvelės, iškilusios tarp švento Stepono, Gėlių ir Sodų gatvių, kur išeinu pasivaikščioti su šuneliu. Jei skaitote šį komentarą, pasaulio pabaigos nebuvo. Žemė nesudegė ir nepaskendo, nieko neatsitiko.
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Jau apsipratau su tamsa, kurioje baisieji stiklo daugiaaukščiai kitoje Neries pusėje atrodo lyg kalėdinės eglutės. Ypač, kai žiūriu nuo savo kalvelės, iškilusios tarp švento Stepono, Gėlių ir Sodų gatvių, kur išeinu pasivaikščioti su šuneliu. Jei skaitote šį komentarą, pasaulio pabaigos nebuvo. Žemė nesudegė ir nepaskendo, nieko neatsitiko. Visi su palengvėjimu sudarinėja kalėdinių pirkinių sąrašus, klausydamiesi radijo. Ir... šiek tiek nusivylę. Keista mintis? Paradoksali logika? Ir taip, ir ne.

Vakarų kultūra jau nuo seno sužymėta laukiamos pabaigos datomis. Jos pagrindu tapusi krikščionybė žada apokalipsę. Tai tokia pat neatskiriama pasakojimo dalis kaip Jėzaus gimimas ir prisikėlimas. Atėjus pabaigai, praneša Biblija, blogis iškils į paviršių, tautos sukils viena prieš kitą, žemė maišysis su dangum, degs kančios ugnyje, kol pasirodys mesijas ir visus nuves į dangaus karalystę. Svarbiausia – ištverti išmėginimus ir pasiruošti, nes apokalipsė nėra pabaiga – tai paslėpto žinojimo ir prasmės atskleidimas, tokia yra graikiško žodžio reikšmė. Dabartinė pasaulio samprata nukris it šydas ir paaiškės, kad mūsų tikrovė yra melas, neteisingas vaizdas. Bet tuomet ir optimistinis pažadas, kad gėris pagaliau laimės prieš blogį, netenka prasmės, nes kas tame naujajame pasaulyje bus gėris ir kas – blogis? Paslapties atskleidimas kvėpteli nežinomybės šalčiu. Todėl apokalipsės negali laukti džiugiai, mažų mažiausiai tenka išpažinti nuodėmes. Seniau žmonės taip ir darydavo, baimingai žvalgydamiesi į danguje pasirodžiusią naują žvaigždę.

Tad ir šį komentarą rašau tarsi į anapus, rašau apie pasaulį, kuris buvo. Tame melagingame XXI amžiaus pradžios pasaulyje apokalipsė, kaip ir Kalėdos, tapo preke. Pirmiausia – žiniasklaidai, kuri jos kabliuku gaudė publikos dėmesį, išsiblaškiusį virtualioje tikrovėje. Buvo gąsdinama artėjančiomis planetomis, ugnikalniais, mirtinais saulės žybsniais, magnetinio lauko pasikeitimais. NASA, nebegalėdama atsiliepti į visus skambučius, sukūrė tinklapį, kuriame patalpinto filmo pavadinimas tiktų šiandieniniam mano komentarui: „Kodėl pasaulis vakar nepasibaigė“. Fantastinės dokumentikos kūrėjai mėgino įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulis, jei iš jo stebuklingai dingtų žmonija. Paaiškėjo, kad nepaisant atominių elektrinių sprogimų, miestus labai greitai okupuotų gamta. Ilgiausiai išsilaikytų ne dangoraižiai ir ne užtvankos, o Eifelio bokštas Paryžiaus pelkėje ir Laisvės statula Niujorko miške. Ji kristų paskutinė, o jos postamentą sunaikintų tik užslinkęs ledynmetis. Tuomet vieninteliai civilizacijos ženklai būtų kosmonautų Mėnulyje paliktos mašinos.

Tačiau iki begalybės aptarinėjama netrukus įvyksiančios katastrofos sensacija nusidėvėjo, tad išvakarėse jau beliko tik banalios apžvalgos apie pabaigos laukimą skirtingose šalyse – visai kaip Naujųjų metų naktį. Pavyzdžiui, Rusijoje už didelę sumą (apie 3000 litų) buvo galima nusipirkti bilietą į prieglaudą antibranduoliniame sovietinės valdžios viršūnių bunkeryje. Kažkas pasinaudojo proga pardavinėti dujokaukes, išgyvenimo paketus ir prisukamus radijo imtuvus. Daugybė žmonių traukė į kuo mažesnius kaimelius, ypač – ten, kur tikimasi ateivių pasirodymo. Kiti šventė pabaigą teminiuose vakarėliuose, ta proga britų dienraštis „The Independent“ apklausė garsiausius virėjus, kokie bus jų paskutiniai pusryčiai. Atsakydami jie tarsi skanavo egzotiškus valgių pavadinimus, o vienas prisipažino valgysiąs viską iš eilės, nes jau nebėra baimės sustorėti. Bet, perspėjo išmintingieji, mėgautis pusryčiais reikia kasdien, nes jie bet kada tau gali būti paskutiniai. Buvo akivaizdu, kad žmonija visai išprotėjo, jai verkiant reikėjo pabaigos, kinematografinės atomazgos katarsio, nes kitaip... kas kitaip?

Kitaip žmogaus protas ir toliau risis nuo evoliucijos kalno žemyn. Tokį perspėjimą perskaičiau klausydamasi majų kultūros tyrinėtojų. Jie sako, kad vienintelis tikras faktas yra tai, kad majų ilgojo skaičiavimo kalendorius baigiasi 2012 metų 12 mėnesio 21 dieną, per saulėgrįžą. Tik tiek. Vienas sausas faktas, skaičius, ir neaišku, ar tai pabaiga, ar tik pertrūkis laiko tęstinume, kokį kasmet randame savo kalendoriuose. Skaičiaus grožis ir prasminė tyla provokavo majų vaizduotę. Jie žvelgė į Paukščių Tako galaktikos centrą ir ten matė juodą ertmę, tarsi gimdą, su kuria mūsų žemę sujungs į eilę išsirikiavusios planetos – lyg virkštelė, kelias atgal, į absoliutaus vienio glėbį, pas visatą kaip motiną. Jei tai išgirstų Sigmundas Freudas, pasakytų, kad tai – mirties instinktas, nuolat besipriešinantis gyvybės logikai, traukiantis sugrįžti į neorganinę būseną, kur galima būti be tikslų, be norų, be atsakomybės. Taigi tame pabaigos taške buvo užkoduota ir kažko pradžia, grįžimas atgal, kad per kančią pasaulis atgimtų kitoks. Koks – neaišku. Tad kreiptasi į šamanus, sugebančius palikti kūną ir keliauti laiku. Šie irgi paliudijo, kad peržengti šių metų šios datos jie negali, ten kažkas yra. Atitikmenų rasta ir kitose kultūrose, pavyzdžiui, kinų permainų knygoje, kuri tam pačiam laikui, mūsų dabarčiai, pranašauja visiškai naują įvykį, kažką, ko dar niekada nebuvo. Tai sunku įsivaizduoti, tad apokaliptinių įvaizdžių spektras platus – nuo devynių majų dievybių ir Kristaus pasirodymo antrą kartą iki degančios žemės, kai į ją atsitrenkia kita planeta. Šiuolaikinėmis priemonėmis tai lengva vizualizuoti, atrodo, lyg tai būtų nufilmuota, lyg kosminė katastrofa būtų toks pats tikras faktas kaip majų kalendoriaus pabaiga. Į tai žiūrėdami mes galime vaizduotėje išgyventi pabaigą, kuri mūsų kūnams neįmanoma, ir taip kažką naujo atrasti. Kas tai galėtų būti? Gal – spėjo kai kurie svajotojai – mūsų trimačiame pasaulyje atsivers laiko skylė? Juk įvykiai ir informacijos dauginimasis greitėja ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir objektyviai – galbūt, kai tankis taps neįmanomas, mūsų sąmonė spontaniškai evoliucionuos į kažkokį naują darinį, gal mes, kaip šamanai, galėsim palikti kūną ir keliauti kur panorėję?

Taigi majų pažymėta data buvo tik pabaigos taškas kalendoriuje, jo prasmės niekas nežinojo, nepadėjo net akmenyje paliktas paaiškinimas, nes jo pabaiga ištrupėjusi. Įrašai skelbia, kad vakar turėjo „nusileisti užuolaida“. Tai tikrai reikštų mūsų tikrovės spektaklio pabaigą. Bet tuos pačius ženklus galima išversti ir kitaip – pasakyti, kad „šydas nukris“. O tai reikštų tiesos atskleidimą kaip apokalipsėje ir naujos pasaulio tvarkos pradžią. Seniai išmokęs skaičiuoti, žmogus ir vėl susipainiojo žodžiuose. Iš ankstesnės, dar iki majų kalendoriaus egzistavusios eros mūsų sąmonėje likęs rudimentas, kurį vadiname „vidiniu balsu“, neleidžia nieko suprasti tik vienaip. Kiekviename virsmo taške jis verčia regėti kažką panašaus į duris. Durys juk nėra nei blogis, nei gėris. Jos tik ima ir vieną dieną atsidaro. Atveria kelią iš jau pažįstamos vietos į naują, dar nepažįstamą erdvę. Kasmet tokios durys yra ir Kalėdos, kurių stebuklinę galią malšina pasiruošimų rutina. Vėl tie patys žaislai ant eglutės, tas pats dvylika patiekalų padengtas stalas, tos pačios dovanos. Nėra kada sustoti ir išsivalyti galvą nuo užduočių, rietenų ir skandalų, o širdį – nuo pagiežos ir abejingumo. Tik taip ten atsirastų vietos meilei. Šiomis dienomis pasaulis panyra į spingsinčią tamsą, kurioje lyg kažkas bus. Siela laukia stebuklo. Laukia, gal kas išgelbės, atleis, išganys. Bet metai po metų vis nesulaukia.

Dabar jau aišku, kad kalbos apie pasaulio pabaigą buvo šiems laikams suprantamo stebuklo laukimas. Stebuklas – tai gamtos dėsniams prieštaraujantis įvykis. Matyt, jau būtinai reikia kaip nors pasipriešinti šiame pasaulyje susikurtiems egzistavimo dėsniams. Nuleisti uždangą ar ištirpdyti melo šydą. Žiūriu pro langą – dar niekas nepasikeitė, ta pati kasdienybė, sakyčiau – pilka, bet ne, ji slepiasi po balta sniego uždanga. Svajonių Kalėdos. Nieko neatsitiko, pasaulis tęsiasi. Gal jau vien tai – stebuklas?

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...