captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Svarbiausias atsakas Rusijai: gal laikas ryžtis?

Valstybės gynimo tarybos (VGT) sprendimas inicijuoti privalomosios karo tarnybos grąžinimą yra adekvatus ir seniai lauktas žingsnis.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Valstybės gynimo tarybos (VGT) sprendimas inicijuoti privalomosios karo tarnybos grąžinimą yra adekvatus ir seniai lauktas žingsnis.

Mišri kariuomenės struktūra, derinanti profesionalią ir privalomąją tarnybą, yra ir finansiškai, ir politiškai geriausias modelis Lietuvai, esančiai prie NATO rytinės sienos su karą Europoje pradėjusia Rusija.

Net Lietuvai pernai padidinus biudžeto asignavimus krašto apsaugai, į 300 suplanuotų papildomų vietų profesionalioje kariuomenėje per du pirmuosius šių metų mėnesius atėjo tik 57 žmonės. Skaičius „57“ neteikia itin didelių vilčių; bet, ko gero, dar didesnė problema yra skaičius „300“.

Tai nėra 300 spartiečių, deja. Tai – lašas jūroje, turint omenyje Rusijos agresijos ir jos kariuomenės modernizavimo, finansavimo tempus bei mastus. Ir tai juolab lašas jūroje, turint galvoje drastišką Lietuvos kariuomenės nesukomplektavimą: jos gretose dabar žioji veik 50 proc. siekianti neužpildytų vietų skylė.

Liberalių pažiūrų politikai, daug kalbėję apie būtinybę naikinti šauktinių kariuomenę ir pereiti prie profesionalios krašto gynybos, šiandien turėtų atsakyti į klausimą – iš kur paimti tiek pinigų, kad per porą trejetą metų užpildytume skaudžiausias spragas vien profesionalais? Liberalų šūkis „viskas bus gerai“ nekompensuos dramatiško rezervo karių trūkumo Lietuvoje.

Vis dėlto VGT siūlymas grįžti prie šauktinių kariuomenės yra susijęs ne tik ir gal net ne tiek su finansine, kiek politine būtinybe. Šiuo atžvilgiu prisimintina Hegelio pilietinės visuomenės ir valstybės skirtis. Mes įpratę apie pilietinę visuomenę galvoti kaip apie gražų siekinį – būti pilietiškiems, politiškai brandiems, aktyviems ir pan. Hegelis ją traktavo visai kitaip – kaip tarpinę grandį tarp šeimos ir valstybės, kuriai kaip tik trūksta valstybinio mąstymo dėmens, politiškumo ar to, ką šiandien vadiname pilietiškumu.

Hegeliui pilietinė visuomenė, bürgerliche Gesellschaft, yra asmeninių interesų ir poreikių, savanaudiškų motyvų erdvė. Šauktinių atsisakymas ir perėjimas prie grynai profesionalios kariuomenės – idėja, kurią taip propagavo mūsų liberalai – krašto gynybą pastūmė iš valstybės prerogatyvos į pilietinės visuomenės reikalų vagas. Karo tarnyba tuomet grindžiama pirmiausiai asmeniniu išskaičiavimu, kaip ir bet kuri kita į uždarbį orientuota veikla. Taip, ji neapsieina be profesinio pašaukimo, bet tai – nebe valstybės reikalavimo atlikti pareigą, o asmeninio pasirinkimo dalykas.

Valstybė, pagal Hegelį, yra universaliojo altruizmo, o pilietinė visuomenė – universaliojo egoizmo sklaidos erdvė. Pilietinės visuomenės gyvybinis pagrindas yra racionalus savanaudiškas interesas. Valstybės gyvybinis pagrindas yra patriotizmas. Piliečiai kartais privalo aukoti savo privačius interesus valstybės interesams. Šitokį pasiaukojimą skatina ne noras turėti naudos, bet patriotinės pareigos jausmas.

Hegelis „Teisės filosofijoje“ pateikia kaip pavyzdį tris sritis, kuriose valstybė suvaržo asmens savanaudišką interesą: tai apmokestinimas, mirties bausmė ir karo tarnyba. Iš mokesčių mokėtojo reikalaujama pasiaukojimo bendram labui. Jei būtų teisūs liberalizmo klasikai, sakantys, kad valstybė turi tik ginti piliečių nuosavybę, tai kuriems galams iš viso mokėti mokesčius?..

Iš Hegelio pateiktų trijų pavyzdžių šiandienė liberali ideologija daugelyje Vakarų valstybių yra išbraukusi mirties bausmę. Iš paskos į istorijos šiukšlyną ji linkusi mesti ir privalomąją karo tarnybą. Bet, pagal Hegelį, ją, kaip ir mokesčių mokėjimą, turėtume vertinti kaip piliečio pareigą valstybei. Ginčas tarp šauktinių kariuomenės šalininkų ir priešininkų šiuo atžvilgiu yra senas ginčas tarp konservatyvios ir liberalios politinės pasaulėžiūros.

Abi ginčo pusės turi svarių argumentų. Vieni apeliuoja į piliečio teises ir laisves, kiti – į patriotinę pareigą. Liberalai turi, ką pasakyti ir apie profesionalios kariuomenės didesnį efektyvumą, bet jei Lietuvoje jie išties yra sveiko proto dešinieji, tai turėtų vadovautis ne tik gražia vizija, bet ir toli nuo jos nutolusia politine realybe. O realybė yra tokia: sukomplektuoti Lietuvos kariuomenę profesionaliais kariais nepavyko ir artimiausiu metu nepavyks, tuo metu Rusijos grėsmė auga kone kasdien.

Kai kaimyninė valstybė, užimanti trečią vietą pasaulyje pagal išlaidas savo ginkluotosioms pajėgoms, kariauja, okupuoja ir grasina visiems aplinkiniams, kas svarbiau: liberaliosios laisvės ir teorinis efektyvumas nenuspėjamoje ateityje ar patriotinė pareiga ir apčiuopiamas praktinis rezultatas šiandien? Ko gero, atsakymas turėtų būti akivaizdus visiems, išskyrus naivius svajotojus ir pacifistus.

Dar keli žodžiai dėl ginčų, kuriuos po VGT sprendimo galbūt sukels, o tam tikrais klausimais jau ir kelia skirtingos patriotizmo sampratos. Viena, ganėtinai keista, skelbia, kad patriotiška yra „neleisti parduoti Lietuvos žemelės užsieniečiams“, kad, įsivesdama eurą, Lietuva prarado savo valstybingumo esmę, o mūsų valstybei kenkia ne įtartinai sutampantys Rusijos ir Žygaičių rėksnių interesai, bet JAV ir „Chevron“ (kuriai jie labai „lietuviškai“ sakė „von“).

Bus įdomu išgirsti, ką apie VGT raginimą atkurti šauktinių kariuomenę, kuris paremtas patriotinės pareigos principu ir augančios grėsmės faktais, sakys „neparduokime žemelės“, „Chevron – von“ ir „mums nereikia euro, palikite litą“ šūkiais puošęsi „patriotai“. Jie vaizduojasi esą valstybingumo simbolių ir savarankiškumo puoselėtojai. Kariuomenės stiprinimo klausimas – gera proga pamatyti, ar jų santykis su šiomis vertybėmis yra apsimestinis tik 90 proc., ar labiau.

Kad ir kaip būtų, kalbėti apie šauktinių kariuomenės atkūrimą ir rezervo skaičiaus didinimą po 3–3,5 tūkst. kasmet, kaip svarstyta VGT, yra mažai. Grėsmė Lietuvos saugumui yra jau dabar, o ne po kelerių metų, kai šitokiais tempais tikimasi kariuomenę užpildyti 75–90 proc. Tad niekur nedingsime nuo paprasto klausimo: ar partijų susitarimas padidinti krašto apsaugos finansavimą iki 2 proc. 2020 metais nėra atgyvenęs ir neadekvatus, atsižvelgiant į Rusijos veiksmus?

2 proc. nuo BVP kariuomenei buvo siekiamybė Lietuvai dar tada, kai nieko panašaus į dabartines grėsmes mūsų regione nebuvo. Natūralu manyti, kad, smarkiai išaugus grėsmei, 2 proc. yra per mažai – juolab jei skirsime tiek ne šiemet ir net ne kitąmet, o palyginti negreitai. 2 proc. ar arti to yra būtinybė jau šiandien, o ne po penkerių metų.

Ir apskritai išlaidas krašto apsaugai būtų galima pririšti prie pastarųjų kelerių metų Rusijos biudžeto asignavimų gynybai – kaip kad valiutų modelis rišo litą prie euro. Ar nederėtų ir šios problemos apsvarstyti per artimiausią VGT posėdį?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...