captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Ateities kartoms – banko kortelės ir vartotojų įgeidžiai

Gali būti, kad ateityje bus sunkoka tiksliai atkurti dabarties įvykius, nes pastaruoju metu retai berašome laiškus ranka. 1837 m. sausio 27 d. oras buvo puikus, 15 laipsnių šalčio, tačiau pūtė stiprus vėjas. Nusimetęs meškenos kailinius, jis buvo ramus ir norėjo kuo greičiau viską baigti.

Gali būti, kad ateityje bus sunkoka tiksliai atkurti dabarties įvykius, nes pastaruoju metu retai berašome laiškus ranka. 1837 m. sausio 27 d. oras buvo puikus, 15 laipsnių šalčio, tačiau pūtė stiprus vėjas. Nusimetęs meškenos kailinius, jis buvo ramus ir norėjo kuo greičiau viską baigti. Pirmasis varžovo šūvis buvo tikslus, tiesiai į šlaunį. Sužeistasis dvi minutes taikėsi ir šovė. Pirmuoju šūviu sužeidė kairę priešininko ranką, antroji kulka atsitrenkė į kelnių sagą, kuria buvo prisegtos petnešos.

„Keista, – kalbėjo sunkiai sužeistas 37 metų poetas. – Maniau, patirsiu džiaugsmą jį nužudydamas, tačiau jaučiu, kad nutiko priešingai.“

Suvokęs artėjant gyvenimo atomazgą, poetas prisiminė, ką jam buvo išbūrusi sena vokietė: jeigu perkops 37 metų ribą, gyvens ilgai, iki tol gali žūti nuo balto arklio arba blondino rankos.

Atkurti šias didžio Rusijos poeto Aleksandro Puškino mirties detales padeda išlikę laiškai. Jeigu ne jie, nežinotume, kad prieš mirtį poetas paprašė nusegti nuo jo kaklo grandinėlę ir perduoti ją Aleksandrai Gončiarovai, žmonos seseriai, su kuria siejo dvasinis ryšys. Natalija Gončiarova, 113-oji jo moteris, tapusi žmona, flirtui su jaunu karininku Žoržu Dantesu ryžosi norėdama atgaivinti užgesusius vyro jausmus.

Varžovą į dvikovą Puškinas iškvietė įtaręs artimą ryšį su savo žmona. Tų įvykių liudininkų teigimu, Ž. Dantesas lovą dalijosi su jį įsivaikinusiu Olandijos atašė baronu Gekerenu. Detaliai, kone sekundžių tikslumu, atkurti beveik 200 metų senumo įvykius padeda laiškai ir įprotis popieriuje fiksuoti svarbius įvykius.

Ką apie dabartinę kartą žinos ateities žmonės? Atrodytų, kad faktų ir duomenų daugiau, nei reikia. Visuotinai naudojamos bankų kortelės leidžia atskleisti kiekvieno poreikius ir polinkius. Prisijungus prie asmens duomenų bazės, galima tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele ne tik išsiaiškinti kiekvieno amžių, šeiminę padėtį, bet ir nustatyti, kiek turi pajamų. Atidarius elektroninio pašto dėžutę, lengva sužinoti, su kuo žmogaus bendrauja. Biometrinių pasų duomenų saugyklos kaupia akies rainelių nuotraukas ir pirštų atspaudus, bankų tarnybos – pokalbiuose įrašytus balsus.

Svetainėje „Facebook“ plūsta eksponavimosi ir neapmąstyti pasąmonės srautai. Taigi, nors informacijos šaltinių gerokai padaugėjo, jų vertė abejotina. Duomenys, fiksuojantys vartotojus, skatinamus pirkti vis daugiau, galbūt ir išliks, tačiau jie nieko nepasako apie atskirą žmogų, jo dvasinę būseną ir jausmus. Gal ne be reikalo Nobelio premijos laureatas Giunteris Grasas pastarąjį laiką vadino vienatvės amžiumi.

Technologijoms ir toliau žygiuojant dešimtmyliais žingsniais, ateityje dabartinių duomenų nebeperskaitysime. Atsitiks kaip senoms kino juostoms, kai jų demonstravimo aparatus išstūmė nauji, pažangesni.

Kitados ranka parašyti laiškai išsaugojo kelių dešimtmečių senumo įvykius ir žmones užklupusius išgyvenimus. Būtent dėl laiškų, kuriais būdavo pateikiama dienos ataskaita, šiandien galima kone sekundžių tikslumu atkurti, ką prieš paskutiniuosius atodūsius mąstė Aleksandras Puškinas, ką patyrė Stalino režimo laikais ištremti tautiečiai ar geto kaliniai. Nebent, kaip yra sakęs Rusijos scenaristas Jurijus Arabovas, istoriją suvokiame kaip žmonijos judėjimą pabaigos link.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...