captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Būkime pasirengę jiems įkrėsti, bet tai – ne informacinis karas

Sako, kad vyksta vadinamasis informacinis karas, ir mes jį kariaujame. Kare kaip kare – turi būti savi ir priešai, karo veiksmai, karo logika ir drausmė.
V. Laučius, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
V. Laučius, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Sako, kad vyksta vadinamasis informacinis karas, ir mes jį kariaujame. Kare kaip kare – turi būti savi ir priešai, karo veiksmai, karo logika ir drausmė.

Tačiau „informacinio karo“ sąvoka yra vidujai prieštaringa, o jos vartosena tinka apibūdinti veikiau Kremliaus veiksmus nei Vakarų atsaką į juos.

Ar tai, kad karas yra informacinis, liudija, jog kariauja ar turi kariauti visuomenės informavimo priemonės? Dažnai manoma būtent taip. Tačiau kartu esame įsitikinę, kad visuomenės informavimo priemonės turėtų būti nešališkos. Kaip tą nešališkumą suderinti su savų ir priešų skirtimi? Ir su aktyviais veiksmais, kurių privaloma imtis?

Iš žiniasklaidos reikalaujama, kad ji „išklausytų abi puses“. Taip išeina, kad ji turi vienodai išklausyti ir draugą, ir priešą. Bet juk kare savus reikia ginti, o priešus – pulti. Su „abiejų pusių išklausymu“ tai nieko bendra neturi. Kaip spręsti šį prieštaravimą?

Viena vertus, bandoma teigti, kad savi tiesiog informuoja, o priešas užsiima propaganda. Informacija, mat, remiasi faktais, o propaganda šiems esą prieštarauja.

Tačiau iš tikro propaganda visai nebūtinai ir toli gražu ne visada prieštarauja faktams. Nereikėtų jos painioti su melu. Maža to, ji skleidžiasi interpretavimo ir vertinimo srityse, kur vien nuogu faktiškumu nepasiremsi. Politika – ne fizikos dėsniai.

Propagandininkais išvadinti informacinio karo dalyviai gali ramiai atsikirsti tvirtindami, kad tie, kurie jiems klijuoja propagandos etiketę, patys užsiima propaganda. Jei sakysime, kad jie iškraipo tikrovę, jie atšaus, kad tikrovę visi matome skirtingai. Tada pridurs, kad, jei norime primesti visam pasauliui savo matymą, tai patys ir esame tikrieji agresoriai informaciniame kare. Iš polemikos apie tai, kuri kariaujanti pusė užsiima propaganda, ne kažin ką tepešime – tik giliau klimpsime į priešo primestą demagogiją.

Šiandien nebesuveiktų ir išlyga, kad nešališkumo ir „abiejų pusių išklausymo“ principai gali būti visiškai atšaukti, jei turime reikalą su blogiu. Per vėlu, brolyčiai – prisižaidėme. Vakarų bedievėse ir vyriškumą praradusiose visuomenėse įsikerojęs reliatyvizmas galutinai įtvirtino ir ištobulino Machiavellio ir Hobbeso politinės modernybės projektą, pagal kurį, gėris ir blogis tėra skonio reikalas.

Antra vertus, „abiejų pusių išklausymo“ suderinamumo su informaciniu karu problemą galima bandyti spręsti priešinant informacijai ne propagandą, o dezinformaciją. Trumpai tariant, mes – informuojame, jūs – meluojate.

Tai, kad viena iš konflikto pusių dezinformuoja, turi būti įrodyta. Tačiau kas imsis milžiniško darbo – priešo skleidžiamos (dez)informacijos ir propagandos srauto monitoringo, analizės, įrodymų apie melą surinkimo ir įtikinamo pateikimo? Tai jau ne tiek žiniasklaidos, kiek kitų sričių tyrėjų darbas. Jis gerokai peržengia žiniasklaidos galimybių ir kompetencijos ribas.

Tos kitos sritys yra valstybių reikalas. Savo ruožtu priešprieša tarp valstybių – propagandinis, žvalgybų, šaltasis, karštasis karas – yra politikos, o ne (vien) informacijos karo laukas. Vadinti visa tai informaciniu karu yra mažų mažiausiai netikslu, nes toks pavadinimas priskiria visuomenės informavimo priemonėms valstybės užsakymo vykdytojų funkcijas ir dangsto tikrąją karo esmę: politinę.

Šiuo atžvilgiu „informacinio karo“ sąvoka labiau tinka toms valstybėms, kurios visiškai kontroliuoja savo visuomenės informavimo priemones, kaip antai Rusija, ir naudoja jas kaip ginklų arsenalą savo kariaujamuose šaltuosiuose ir karštuosiuose karuose.

Nešališkumo ir „abiejų pusių išklausymo“ principui prieštaraujant kovos tarp savų ir priešų principui, kartais dar mėginama „informacinio karo“ sąvoką gelbėti primenant, kad informacinėje erdvėje yra skelbiamos ne tik žinios, bet ir nuomonės. Suprask, nuomonė – subjektyvus dalykas, mes manome viena, jie mano ką kita, tad pirmyn – kariaukime įsitikinimais ir požiūriais, sužavėkime, paverkime auditorijas savo karinga iškalba.

Deja, šis kelias, užuot pateisinęs „informacinio karo“ sąvoką, tik paverčia politikos analitikus, kuriems svarbiausia turėtų būti tiesa, rėksmingais politikos kovotojais, kuriems svarbiausia – garsiai užtvoti priešui. Kai kam tokia kovotojo uniforma viešojoje erdvėje atrodo graži ir tinkama. Kas nors, žiūrėk, tuoj pasijus esąs didis karys, vien gražiais straipsnio ar kalbos žodžiais – „jie – niekšai, mes nugalėsime, jie pralaimės, valio“ – parklupdantis tamsybės kariaunas Rytuose.

Tikrai neuždrausi jiems šitaip jaustis ir reikšti mintis (ar veikiau emocijas). Kartais iš tikro reikia įkvepiančios retorikos. Tačiau politikos analizės (nuomonės, komentaro) žanro spraudimas į informacinio karo šarvus ne tiek apginkluoja valstybę, kiek nuginkluoja minėtą žanrą. Siekti tiesos ir siekti saviškių pergalės yra du skirtingi dalykai ir du nelygiaverčiai keliai.

Taip, jie gali vesti ta pačia kryptimi. Tikime, kad šiandien Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje šie keliai sutampa. Tačiau noras apvilkti politikos analizę kario uniforma ir apginkluoti ją įvairiais užkalbėjimais yra pavojingas. Jis tvirkina ir viešojoje erdvėje ginklais mojantį informacinio karo Terminatorių, ir jo auditoriją. Jis pratina mąstantį kalbėtoją prie karingos minios aplodismentų, o mąstančią auditoriją – prie karingos minios vaidmens.

Kartą Abrahamo Lincolno politinio oponento Stepheno Douglaso kalbą auditorija palydėjo ilgais audringais plojimais. O šis pasakė: „Draugai, man šioje diskusijoje labiau patiktų tyla nei aplodismentai. Stengiuosi kreiptis į jūsų vertinimo gebą, suvokimą ir sąžinę, o ne į jūsų aistras ir entuziazmą“.

Šie Douglaso žodžiai yra geriausias palinkėjimas ir tiems viešosios erdvės tribūnams, kurie nori tapti informacinio karo šaukliais, ir tai jų auditorijos daliai, kuri jaučiasi prisidedanti prie to karo veiksmų, nors viso labo reiškia savo „aistras ir entuziazmą“. Atsakas į Rusijos pradėtą karą neturėtų virsti mūsų kariaujamu informaciniu karu, nes esame, kitaip nei jie, laisvi. O tam, kad ir liktume laisvi, informacija neturi šaudyti salvėmis priešo link; krašto apsauga neturi paklusti bukai europinei pacifizmo madai; politikos analizė neturi paklusti politikai, o politika neturi keliaklupsčiauti prieš ekonomizmą su jo šūkiu „doing business as usual“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...