captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Vokietija Ukrainos atžvilgiu pasirinko prieštaringą politiką

Vasario 16-ajai praėjus, o Kovo 11-ajai artėjant, mąstome apie tai, kad rusai ir vokiečiai praeityje kelis šimtmečius buvo tradiciniai Lietuvos priešai. Rusai tokiais dar vis yra, o vokiečiai jau nebe: priešingai, jie tapo netgi draugais. Šios savaitės apžvalgose mesime žvilgsnį į Vokietiją – pirma, į jos santykius su Rytais, paskui į jos vaidmenį Vakaruose.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vasario 16-ajai praėjus, o Kovo 11-ajai artėjant, mąstome apie tai, kad rusai ir vokiečiai praeityje kelis šimtmečius buvo tradiciniai Lietuvos priešai. Rusai tokiais dar vis yra, o vokiečiai jau nebe: priešingai, jie tapo netgi draugais. Šios savaitės apžvalgose mesime žvilgsnį į Vokietiją – pirma, į jos santykius su Rytais, paskui į jos vaidmenį Vakaruose.

Per pastarąjį dešimtmetį Europa labai pasikeitė, ypač Vokietijos vaidmuo joje, dėl kurio, beje, ji nelabai šiuo metu patenkinta, rašo strateginių tyrimų bendrovės „Stratfor“ vadovas George`as Friedmanas.

„Dar prieš dešimtmetį, kai Angela Merkel 2005-aisiais tapo kanclere, Europos Sąjunga buvo vieninga, o Vokietija tvirtai joje įsitaisiusi, pasiturinti, tačiau palyginti laisva nuo pavojingų geopolitinių įsipareigojimų. Europai Vokietija nebekėlė baimės, Sovietų Sąjunga buvo dingusi, o Rusija bandė atsigauti nuo blogiausių šio pradingimo išdavų.

Pačioje Europos Sąjungoje pagrindinis rūpestis buvo toks: kokias kliūtys šalys, žūtbūt siekiančios į Sąjungą įstoti, turi įveikti, idant taptų narėmis. O Vokietija, nebūdingu savo istorijai būdu, jautėsi patogiai, saugiai ir tarptautinėje arenoje kolegialiai priimta.

Šiandien padėtis kitokia. Europos Sąjunga pergyvena didžiulę krizę. Daug kas dėl šios krizės kaltina pirmiausia Vokietiją. Girdi, jos agresyvi eksporto politika ir reikalavimai, kad kiti taupytų bei veržtųsi diržus, buvo grynai savanaudiški ir pasėjo krizės sėklas. Eurą Vokietija naudojo savo interesams, o Europos Sąjungos ūkio politiką kreipė taip, kad tai būtų naudinga Vokietijos bendrovėms. 

Dėl to geravališkos Vokietijos įvaizdis daug kur Europoje išbluko, jo vietą, jei ne centrinėje Europoje, tai pakraščiuose, užėmė ne taip jau seniai buvusios karingos, netgi imperialistinės Vokietijos vaizdiniai. Tam tikru ribotu būdu Vokietija vėl tapo tąja šalimi, kurios kiti europiečiai prisibijo.

O dėl Europos Sąjungos, tai labai nedaug kitų Europos šalių dabar šaukiasi į ją būti priimamos, bet ir pačios dabartinės ES šalys narės nerodo didelio  noro išplėsti Europos Sąjungos ribas.

Tuo pačiu ir taika bei ramybė, kurios Vokietija taip geidė, atsidūrė  mirtiname pavojuje. Poslinkiai Ukrainoje sukėlė Rusijos baimę dėl galimos grėsmės iš Vakarų, todėl ji, Rusija, paskubėjo prisijungti Krymą ir paskatino sukilimą Ukrainos rytuose.

Rusijos veiksmai savo ruožtu sukėlė būgštavimus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kad atgyja rusiškasis hegemonas. Amerikiečiai ėmė kalbėti apie ukrainiečių apginklavimą ir savo ginkluotės tiekimą daliniams Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Atsakydami į tai, rusai grasina pražūtingomis pasekmėmis.

Visa tai keičia ir tą pasaulį, kuriame šiuo metu veikia Angela Merkel“, –  teigia straipsnyje svetainėje „Stratfor“ analitikas G. Friedmanas ir toliau rašo, kad finansų krizė Europoje smarkiai paskatino nacionalizmo apraiškas tiek valstybių laikysenoje, tiek jų piliečių galvosenoje.

„Pokario Vokietija visąlaik kratėsi aiškiai vadovaujančios politinės ar karinės Europos galybės vaidmens. Tačiau šiuometinėje situacijoje tokio vaidmens išvengti jau nebeįmanoma. Aštuntuosius metus einanti Europos finansų krizė seniai liovėsi būti visų pirma ekonominė problema, dabar ji tapo ir politinė migrena. Ukrainos krizė priverčia Vokietiją imtis itin keblios užduoties – vadovauti taip, kad politinė problema neišvirstų ir į dar baisesnę karinę.

Taigi Vokietija turi iškart spręsti dvi sunkias problemas. Viena vertus, jai reikia  išsaugoti Europos Sąjungą viename daikte, kad ši neprarastų narių. Antra vertus, ji iš visų jėgų stengiasi, kad jai nebūtų užkrauta didžioji tos vienybės išlaikymo finansinės naštos dalis.

Ukrainoje Vokietija labai anksti palaikė tas demonstracijas, kurios ilgainiui iškėlė dabartinę Ukrainos vyriausybę. Vienas šių demonstracijų vadovų, dabartinis Kijevo meras Vitalijus Kličko, stažavosi A. Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų partijos programoje būsimiems vadovams lavinti.

Vokiečiai smerkė Rusijos įvykdytą Krymo aneksavimą ir Maskvos paramą Ukrainos separatistams rytuose.

„Nemanau, kad vokiečiai tikėjosi tokių Rusijos ar Amerikos į visa tai  reakcijų, kokios pasireiškė, ir jie tikrai nepageidauja būti jokio karinio atsako į Rusijos veiksmus dalimi. Tačiau lygia greta Vokietija nenori nusišalinti nuo paramos Ukrainos vyriausybei teikimo“, – teigia G. Friedmanas.

„Šiaip ar taip Vokietijos strategijoje slypi vidinis prieštaravimas. Vokiečiai nenori pasirodyti kaip įsakinėjantys ar grasinantys, tačiau jų užimamos pozicijos daro ir tą, ir tą.

Europos krizėje juk būtent vokiečiai yra patys nelanksčiausi ne tik Graikijos skolų, bet ir visos pietinės Europos bei tenykštės katastrofiškos bedarbystės klausimais. O Ukrainoje Vokietija remia Kijevą ir todėl prieštarauja rusams, tačiau nenori iš to daryti jokių akivaizdžių išvadų.

Europos krizė ir Ukrainos krizė – tarsi veidrodiniai atspindžiai. Europoje Vokietija vadina vadovaujantį, bet agresyvų vaidmenį. Ukrainoje ji vaidina vadovaujantį, bet sutaikantį vaidmenį. Svarbiausia tai, jog abiem atvejais Vokietija verčiama – daugiau aplinkybių nei savo pačios sąmoningo apsisprendimo – atlikti pagrindinius vaidmenis. Dėl to Vokietijai – ne tik jai, bet visų pirma visai likusiai Europai – gerokai nejauku.

Vokiečių pozicija – sudėtinga. Jie priešinasi rusams, tačiau nenori suteikti tiesioginės karinės paspirties ukrainiečiams. Vietoj to jie prisideda prie sankcijų Rusijai, drauge bandydami atlikti ir taikintojų vaidmenį.  Tokio vaidmens imtis Angelai Merkel sunku, tačiau atsižvelgus į Vokietijos istoriją, šis vaidmuo logiškas.

Vokietijos kaip liberalios demokratijos statusas tiesiog būtinas jos pokario savivokai. Užtat pasisakyti už demonstrantus Kijeve buvo jai pareiga. Tuo pačiu Vokietija, ypač nuo Šaltojo karo pabaigos, vengia tiesiogiai veltis į karinius veiksmus. Ji, tiesa, siuntė karius į Afganistaną, bet ne į Iraką.

Dalyvauti karinėje akcijoje ar tokią paremti Ukrainoje reikštų sukelti senus  prisiminimus apie įvykius Rusijoje, kurių Berlynas nenori grąžinti dabartin. Todėl Vokietija ir pasirinko savyje prieštaringą politiką. Nors ji palaikė Ukrainoje sąjūdį, ilgainiui tapusį antirusišku, ir parėmė sankcijas prieš Rusiją, ji daugiau nei bet kuri kita galybė nenori veltis į karą Ukrainoje.

Karo rytuose Vokietijai reikia tiek pat, kiek pavasario žiedams šalnos. Nuo pat pradžių įsipainiojusi į Ukrainos krizę ir negalėdama nuo jos atsitraukti, Vokietija dabar siekia ją sušvelninti, išimti iš jos sprogdiklį.

Analogiška problema, bet dėl kitų priežasčių, kamuoja Vokietiją ir santykiuose su Graikija bei Pietų Europa apskritai“, – rašo G. Friedmanas savo įsteigto tyrimo instituto „Stratfor“ tinklalapyje. Bet apie tai kitą kartą.

Kol kas baigsime žvilgsniu į porą laikraščių. Štai, pasak Pekino dienraščio „Renmin Ribao“, „Europa jokiu būdu neprileis to, kad jos pačios žemyne įsižiebtų karas. Todėl sunkiai pasiektos paliaubos teikia galimybę politiniam krizės sprendimui. Tai visų pirma Vokietijos kanclerės A. Merkel nuopelnas.“

Kijevo dienraščio „Liga“ žodžiais, „Ukrainai svarbiausia dabar ugnies nutraukimą kuo veiksmingiau išnaudoti sau – ne politiniam sąskaitų suvedimui, o tam, kad būtų stabilizuota valstybė.

Antrasis Minsko susitarimas Ukrainai nebuvo nei pergalė, nei pralaimėjimas. Dabar nuo jos pačios priklauso šiuo šansu pasinaudoti. Tarp svarbiausių užduočių – išlaisvinti kiek galima daugiau įkaitų ir pertvarkyti kariuomenę taip, kad ji būtų parengta blogiausiam variantui ir bėdos atveju galėtų sugrįžti į karą.“

O Rygos laikraščio „Diena“ nuomone, „tik jeigu pavyks išlaikyti ugnies nutraukimą, bus įmanoma tartis dėl tolesnių žingsnių, įskaitant regiono demilitarizavimą, naują jo valdymo modelį, karo žalos pašalinimą ir pagaliau istoriškai teisingų sienų nustatymą.“

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT Radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...