captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vykintas Pugačiauskas. Kita grėsmė Lietuvai

Kol Lietuvos akys praėjusią savaitę buvo prikaustytos prie Minsko ir Rytų Ukrainos, kitoje Europos pusėje pamažu, bet labai aiškiai sustiprėjo kita grėsmė, kuri ne mažiau lems NATO ir Europos Sąjungos saugumo politiką ir ilgai vers politikus dalyti savo dėmesį atsakui į dvi dideles krizes.

Kol Lietuvos akys praėjusią savaitę buvo prikaustytos prie Minsko ir Rytų Ukrainos, kitoje Europos pusėje pamažu, bet labai aiškiai sustiprėjo kita grėsmė, kuri ne mažiau lems NATO ir Europos Sąjungos saugumo politiką ir ilgai vers politikus dalyti savo dėmesį atsakui į dvi dideles krizes.

Libija, kur prieš ketverius metus nuverstas diktatorius Muammaras Gaddafis, atsidūrė ties riba, kur valstybės nebėra, ir viešpatauja genčių ir klanų smurtas. Islamistai – tarpusavyje kariaujančios grupės „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ – vieną po kito užima Libijos miestus. Kai kurie skelbia besirengiantys prisijungti prie Artimųjų Rytų kalifato.

Akis turėjo atverti kraupi vaizdajuostė, kur mažiausiai dešimt Egipto krikščionių nukirsdinama, kaip teigiama, Viduržemio jūros pakrantėje prie sostinės Tripolio, o kaukėtas „Islamo valstybės“ kovotojas rodo, kad kitas taikinys – ten, kitapus jūros, – Roma.

Šalis, valdoma dviejų tarpusavyje nesutariančių vyriausybių – vienos rytuose, kitos vakaruose, tebeturi karinės galios pasipriešinti islamizmo grėsmei. Sunerimęs kaimyninis Egiptas jau ėmėsi oro smūgių. Bet kol pačioje Libijoje nėra tvirtos valdžios, karinis atsakas islamistų įsigalėjimą gali tik pristabdyti.

Tai milžiniškas iššūkis visai Europai, ko gero, ne mažesnis ir gal net sudėtingesnis negu Rusijos grėsmė.

Sunerimusios dėl Rusijos veiksmų jos kaimynės turi pasistengti kuo aiškiau tai suprasti.

Pirmiausiai reikia nustumti į šalį čia gajas sąmokslo teorijas, kad Vakarai susiduria su krize, kurią patys sukūrė, kad dėl valstybės žlugimo Libijoje ar Irake kalti patys Vakarai ir NATO, ginklu nuvertę diktatorius. Labiausiai kalti diktatoriai, kurie buvo taip sutelkę valdžią, kad prarado dešimtmečius, per kuriuos buvo galima kurti veikiančią valstybės sistemą.

Net kol islamistų smurtas liepsnojo tik Sirijoje ir Irake, grėsmė Europai buvo milžiniška: daugelis jos šalių iki šiol neranda atsako, kaip elgtis su tūkstančiais savo piliečių, nuvykusių ten kariauti ir radikalias nuostatas paskui mėginančių įgyvendinti namie arba tiesiog imančių pavyzdį iš islamistų. Tai grėsmė, kerojanti visai pašonėje, kaip savaitgalį su siaubu įsitikino Danija, kur išpuolių rengėjas buvo gimęs ir augęs šioje skandinaviškoje visuomenėje.

Tačiau karine prasme Europa bent jau galėjo saugiai jaustis už vieną iš geriausių pasaulio kariuomenių turinčios Turkijos nugaros.

Dabar grėsmė tampa keleriopai didesnė. Libija – pati silpniausia grandis, tačiau islamizmas veši visame regione – nuo Alžyro, kur rugsėjį nukirsdintas Prancūzijos pilietis, iki Egipto, kur karinei valdžiai persekiojant „Musulmonų broliją“ stiprėja daug radikalesnės grupuotės. Ką jau kalbėti apie Malį, kur regioninis konfliktas prieš dvejus metus buvo virtęs Prancūzijos vadovaujamu karu su „Al Qaedos“ islamistais.

Europa per dešimtmečius nesugebėjo rasti politinio sprendimo: žlugusios „kaimynystės politikos“ esmė buvo apsimesti, kad problemas galima spręsti kišant milijonus eurų diktatoriams ir nereikalaujant jokių reformų. Beje, sumos keliskart pranoko tas, kurios buvo sukrapštomos rytinėms kaimynėms, reformų siekiančioms noriai.

Dabar vis didėja tikimybė, kad teks ieškoti karinio sprendimo.

Neverta stebėtis, kad tokioms šalims, kaip Italija, Rusijos grėsmė atrodo tolima ne tik dėl Maskvos lobizmo ar asmeninių draugysčių.

Kalašnikovo automatais ginkluoti kovotojai jau grasina Italijos pakrančių apsaugos katerių įguloms. Kai Libijoje nebeliko valdžios, galinčios stabdyti migrantų srautus prieš jiems paliekant Afrikos krantą, per savaitgalį Italija išgelbėjo du tūkstančius atplūdusių nelegalų. Europos Sąjunga, po Lampedūzos tragedijos žadėjusi stiprinti jūros sienas, lapkritį užbaigė net ir tą misiją, kurią vykdė, ir pakeitė ją keleriopai mažesne.

Paklauskite žmonių pietinėje Europos dalyje, kas jiems kelia didesnį nerimą: revanšistinė Rusija ar islamizmo grėsmė, ir atsakymas vargu ar bus apie karą, kuris bent jau turi frontą ir jo kurstytoją, su kuriuo bent jau galima derėtis, užsidarius šešiolikai valandų.

Valstybių vadovai privalo į tai atsižvelgti. Grėsmė, kad nepavyks užkirsti kelio šaudymui savo sostinės centre, reikalauja ne mažiau dėmesio negu strategijų kūrimas, kaip sustabdyti Rusijos puolimą Donecko srityje.

Prancūzija vos per tris mėnesius suderėjo parduoti Egiptui naikintuvų už sumą, daugiau kaip keturis kartus viršijančią „Mistral“ pardavimo Rusijai sandorį. Paryžius nekreipia dėmesio į perspėjimus, kad Egiptą valdo žmogaus teises pažeidžiantys generolai, ir pabrėžia, kad 24 lėktuvai „Rafale“, 3 iš kurių net paimami iš pačios Prancūzijos oro pajėgų, skirti atsakyti į „grėsmes Egipto kaimynystėje“.

Atsižvelgti turi ir NATO kariniai planuotojai, skirstydami vis mažesnius išteklius vis įvairesnėms grėsmėms atremti. Greitojo reagavimo pajėgos, žinoma, labiausiai ramina Baltijos šalis ir Lenkiją, bet, kaip nuolat pabrėžia Aljanso generolai, turės būti pritaikytos ir iš pietų kylančioms grėsmėms.

Neišvengiamai į tai reikia atsižvelgti ir Lietuvai: ir kai mėgina Rusijos grėsmę pateikti kaip terorizmo grėsmę, ir kai grąžo rankas, kad Europa pernelyg mažai dėmesio skiria epochiniams pokyčiams rytinėje kaimynystėje, ir kai skundžiasi, kad nesulaukia tiek politinio solidarumo ir karinių užtikrinimo priemonių, kiek tikisi.

Kai sakome, kad grėsmės Europos Sąjungos ir NATO narėms, esančioms fronto linijoje, turi rūpėti visiems, ir patys turime deramai įvertinti visas grėsmes.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...