captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Bedarbių demokratija ir Europos ateitis

Absoliuti dauguma padorių lietuvių seka pranešimus iš karo frontų Ukrainoje, kritikuoja neryžtingą Europą ir su nerimu stebi, ar Graikija, kurios koalicinę vyriausybę sudarė vienodai Kremliuje mylimi kairieji ir dešinieji radikalai, nesuardys Europos vienybės dėl tolesnių sankcijų agresorei Rusijai.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Absoliuti dauguma padorių lietuvių seka pranešimus iš karo frontų Ukrainoje, kritikuoja neryžtingą Europą ir su nerimu stebi, ar Graikija, kurios koalicinę vyriausybę sudarė vienodai Kremliuje mylimi kairieji ir dešinieji radikalai, nesuardys Europos vienybės dėl tolesnių sankcijų agresorei Rusijai.

Tačiau šis pamąstymas – ne apie Ukrainą, kurios likimas trečiadienį sprendžiamas Minsko derybose, o apie Europą ir jos ateitį, kuri Ukrainos tautai taip pat svarbi.

Lygiai prieš savaitę šmėstelėjo ir, be abejo, liko nepastebėta žinia, kad sausį Ispanijoje bedarbių skaičius išaugo 78 tūkst. ir viršijo puspenkto milijono.

Vaizdžiai kalbant, kone kas ketvirtas darbingo amžiaus, o tai reiškia, kad ir balso teisę turintis, ispanas jau keleri metai neturi darbo ir vargu ar kada jį begaus. Kaip bedarbiai ispanai balsuos po metų?

Klausimas, kuris neduoda ramybės ne tik tradicinėms Ispanijos partijoms ir ES galingiesiems, bet turėtų kelti nerimą ir mums, ir, kad ir kaip būtų keista, Ukrainos savanoriams, liejantiems kraują kovoje su Kremliaus ordomis prie Debalcevės.

Po Graikijos parlamento rinkimų šis klausimas jau yra tik retorinis.

O kas liks iš Europos, jei į valdžią ne vienoje, bet keliose šalyse ateis naujieji komunistai ir naujieji fašistai? Ir ar gali būti kitaip, jei Graikijoje prieš šiuos rinkimus darbo neturėjo beveik 26 proc. žmonių, o prieš metus nedarbas ten siekė net 28 procentus.

Ką reiškia tokia bedarbių armija demokratijai, galima iliustruoti 1933 metų Vokietijos Reichstago rinkimų pavyzdžiu, kai nacionalsocialistai gavo trečdalį balsų, o ir komunistai – tik kiek mažiau. To trečdalio balsų hitlerininkams visiškai pakako, kad per kelias savaites būtų pabaigta su demokratija.

Ar reikia priminti, kad to meto Vokietijos ekonomikos būklė buvo panaši į dabartinius Ispanijos ir Graikijos ekonomikos rodiklius?

Vos prieš 15 metų, kai Europa dar nežinojo, ką vieną dieną iškrės V. Putinas, Oksfordo profesorius Larry Siedentopas parašė knygą „Europos demokratija“, kurioje apgailestavo, kad yra „labai blogai ir net pavojinga, jog Vakarai taip menkai suvokia ryšį tarp krikščionybės, kuri davė norminį pagrindą liberalizmui, ir liberalizmo, nes tai atplėšia Vakarų kultūrą nuo jos šaknų bei susilpnina sugebėjimą ir norą ginti savo vertybes“.

L. Siedentopas, kaip dabar jau matome, utopiškai įrodinėjo, kad tik remdamiesi viešai apsvarstyta ir visų priimta konstitucija galime tikėtis sukurti tokią Europą, kuri atlaikytų puolimą, su kuriuo jai teks susidurti. Dėl puolimo autorius neklydo, nors ir nenumanė, iš kurios pusės jis netrukus ateis.

Štai čia ir kyla mums ramybės turintis neduoti klausimas: ar gali demokratija išlikti visavertė, jei šalyje kas ketvirtas ar net daugiau darbingų žmonių yra be darbo? Kas nulemia rinkimų baigtį, o po jų ir valstybės sprendimus, kai bedarbių skaičius priartėja prie trečdalio darbingų žmonių skaičiaus, o pensininkų armija taip pat išauga?

Viską nulemia piliečiai, kurie visai nedalyvauja kuriant gėrybes, o tik vartoja kitų sukurtas. Kaip rodo Graikijos pavyzdys, tokio skaičiaus žmonių visiškai pakanka, kad valstybė nustotų laikytis taisyklių, o juk taisyklės – demokratijos alfa ir omega. Kaip ilgai tokia valstybė išliks demokratine? Jei išliks, tai kokia bus ta demokratija?

Kalbėti turėtume ne tik apie Graikiją ir Ispaniją. Italijoje apie 13 proc. žmonių neturi darbo. Ir Prancūzijoje panašiai, ir tereikia mažmožio, kad šis skaičius staigiai išaugtų. O ar geriau Lietuvoje, kurioje nedarbas, nors ir nesiekia 10 proc., bet tik dėl masinės emigracijos, kuri sparčiai didina santykinį piliečių senjorų skaičių, o kartu ir jų įtaką politiniams sprendimams.

Tai ar daug reikia, kad Europa nebebūtų Europa? Europą sukūrė krikščionybė ir jos padiktuota darbo etika. Bet darbo etika be darbo – tik fikcija. Kas lieka iš demokratijos šalyje, kur pusė balso teisę turinčių žmonių nieko nedirba ir nekuria?

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...