captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. A. Merkel kantrybė – kieno naudai?

„Ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Europos pareigūnai sutrikę“. Taip praėjusį savaitgalį iš Miuncheno rašė amerikiečių svetainės „BloombergView“ korespondentas Joshas Roginas ir tęsė: „Jie pripažįsta, kad Vakarai išsišoko prieš Rusiją, lyg ketindami jai pasipriešinti, tačiau be  jokio plano, ką daryti toliau.“
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Europos pareigūnai sutrikę“. Taip praėjusį savaitgalį iš Miuncheno rašė amerikiečių svetainės „BloombergView“ korespondentas Joshas Roginas ir tęsė: „Jie pripažįsta, kad Vakarai išsišoko prieš Rusiją, lyg ketindami jai pasipriešinti, tačiau be  jokio plano, ką daryti toliau.“

Pasak J. Rogino, „kai kurie amerikiečiai nori eskaluoti, kai kurie europiečiai nori mažinti įtampą. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra šimtu procentų įsitikinę, kad jų strategija suveiks.“ Nuo savęs pridursime, kad ir ne visi amerikiečiai nori eskaluoti ir ne visi europiečiai nori mažinti įtampą, jei tai reiškia nusileisti V. Putinui ar jam energingiau priešintis, nei tai daroma ligi šiol.

O vis tiek lieka klausimas: ką daryti toliau? Kaip pažymėjo J. Roginas, „ryškėjantis skilimas tarp Amerikos ir Europos dėl Ukrainos yra kaip tik tai, ką V. Putinas stengėsi pasiekti.

Žinoma, B. Obama ilgainiui gali nuspręsti, kad apginkluoti Ukrainos kariuomenę yra per rizikinga, tačiau tik po to, kai jis tai pasakys atvirai, Jungtinės Valstijos ir Europos valstybės galės pradėti realiai kurti alternatyvią strategiją“.

O karo strategas Johnas B. Schindleris savo asmeniniame tinklaraštyje „XX Committee“ vasario 8-ąją paskelbė straipsnį „Ar tai NATO pabaiga?“.

Jame jis rašė, „jog paskutinės kelios dienos atnešė labai nuviliančius poslinkius tiems, kuriems rūpi europiečių laisvė. Angela Merkel ir Francois Hollande`as vyko į Maskvą pateikti Ukrainos „taikos planą“, kurį iš tiesų jiems pasufleriavo Vladimiras Putinas. Nereikia stebėtis, kad iš to nieko neišėjo“.

O kodėl neišėjo, klausiame nuo savęs. Ar dėl to, kad tai tikrai buvo V. Putino planas ir A. Merkel bei F. Holllande`as negalėjo jo priimti, – tai kalbėtų Vakarų vadovų naudai. Ar dėl to, kad V. Putinas nesutiko su vakariečių pasiūlymais, – tai vėl rodytų įprastą V. Putino strateginį atkaklumą.

Kiekvienu atveju Vokietijos kanclerė pakartotinai tvirtino, ironiškai tęsė J. B. Schindleris, kad „Rusijos ir Ukrainos karui nėra karinio sprendimo. Šią žinią tik pagarsino Miuncheno saugumo konferencija, Bavarijos geriausiai aptarnauta kalbų dirbtuvė, kurioje aiškių aiškiausiai išryškėjo Vakarų ryžto pastoti kelią rusų agresijai nebuvimas.

Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, vienas iš retų NATO vadovų europiečių, aiškiai matančių įvykius, pasakė poniai A. Merkel, jog pasirinkimas yra „arba pasiduoti, arba Ukrainą apginkluoti“, tačiau jo žodžiai neturėjo jokio poveikio.“

„Na, būkime Europai teisingi, – toliau dėstė strategas J. B. Schindleris, –  Vašingtonas taip pat neišspinduliavo ypatingo pasiryžimo. Mano pasiūlymas Ukrainai suteikti gynybinės ginkluotės, iš pradžių gerai išklausytas, artinantis savaitgaliui jau atrodė nebegyvas, nors šitie Baltieji rūmai siunčia tiek įvairiausių signalų, jog niekada negali būti tikras. 

Užtat nėra ko stebėtis, kad Europos vadovai visiškos panikos būsenoje dėl klausimo, o ką V. Putinas darys toliau. Tai, kad Kremliaus soste įsitaisęs vyriausiasis čekistas sukels dar daugiau provokacijų ir galbūt net didelį  karą, idant pasiektų savo strateginį tikslą įtvirtinti Rusijos valdžią buvusioje sovietinėje erdvėje ir tuo pačiu jos vadovavimą Rytų Europoje, – ši rimta galimybė silpnavaliams Vakarų lyderiams, kaip A. Merkel ir F. Hollande`ui, kelia kinkų drebėjimą ir politinį nerišlumą.“

Į šiuos J. B. Schindlerio žodžius atsakytume taip: kas kas, bet jau A. Merkel – tikrai ne silpnavalė ar tuo labiau nerišli politikė. Priešingai – ji atsargi, bet ir atkakli bei mokanti įtikinti: kitaip nebūtų nuo 1990-ųjų laimėjusi visus rinkimus, kuriuose pati individualiai siekė mandato, ar daugumą rinkimų, kuriuose dalyvavo kaip Krikščionių demokratų partijos pirmininkė.

Beje, skirtingai nuo kokių nors Lietuvos „darbiečių“ ar „tvarkiečių“, ši partija turi daugiau negu tik vieną kitą kompetentingą, vadovu tapti galintį ryškų politiką. Vokietijos krikdemų gretose ministro ar net kanclerio lygio valstybininkų yra geras tuzinas, kuriuos vidaus grumtynėse A. Merkel, jei ne nurungė, tai pavertė savo komandos nariais.

O ir su priešininkais socialdemokratais ji sugeba vaisingai dirbti – ar tai opozicijoje, ar tai vadinamojoje didžiojoje koalicijoje, kaip dabar.

Antradienio rytą kanclerės kelionę į Šiaurės Ameriką komentavo ir Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ apžvalgininkas Falkas Steineris. Anot jo, „kai Jungtinėse Amerikos Valstijose užsienio politikos ereliai vis garsiau reikalauja Ukrainos apginklavimo, A. Merkel išlieka rami ir vėsi.

Nuo pat Berlyno sienos griuvimo amerikiečiai reikalauja iš vokiečių, kad šie pagaliau imtųsi savo pačių interesus ginančios realiosios politikos. Būtent taip kanclerė Vašingtone ir pasirodys – kaip realiosios politikos atstovė, tokia blaiviai, dalykiškai viską apžiūrinti ir pasverianti, kaip ir vidaus politikoje.

A. Merkel visų pirma kreipia dėmesį į ilgąsias plėtros linijas, ne į akimirksnio nuotaikas. Jos blaivi analizė, jog Ukrainos neįmanoma aprūpinti tokiu ginklų kiekiu, kad ji laimėtų Donbasą sau, yra maksimaliai politiškai realistiška.
Kanclerė taip pat puikiai žino, kad Vidurio ir Rytų Europos piliečiai ir politiniai vadovai gerai atsimena laikus, kai juos valdė iš Maskvos, o Vakarai jų laisvę aukojo tam, kad sovietų pretenzijas išlaikytų ribose ir išsaugotų taiką. 

Ji bent kol kas sutinka ir su Krymo, ir didelių Donecko baseino plotų  praradimu tam, kad užkirstų kelią atviram karui su Rusija ties išorinėmis Europos Sąjungos sienomis, ir tam, kad rastų išeitį iš prievartos spiralės.

Tuo pačiu ji pasitiki, kad ilgainiui Rusija ims siekti kitų interesų, kai V. Putinui kaina išties bus per aukšta“.

Savo komentarą F. Steineris baigia taip: „Transatlantinis solidarumas tarp A. Merkel ir B. Obamos eina taip toli, kad net ir tiesioginė parama ginklais Ukrainai nėra neįsivaizduojama. Tarp šių dviejų partnerių nėra jokio nesutarimo – šitai ir yra signalas Maskvai.

Ir visai nesvarbu, ko prireiks, kad V. Putinas būtų sustabdytas. Dar realistiškesnės politikos iš A. Merkel pusės negalima įsivaizduoti.“

Toks Vokietijos kanclerę ir Amerikos prezidentą iš geriausios pusės vaizduojantis požiūris, žinoma, prieštarauja, jau minėto amerikiečio strateginio analitiko J. B. Schindlerio nuomonei, kad Vakarai V. Putino akivaizdoje subliūško.
Tam yra, pasak J. B. Schindlerio, dvi priežastys. „Pirmoji ta, kad Vakarų ir Vidurio Europa Šaltajam karui pasibaigus smarkiai nusiginklavo. Beveik nė viena NATO šalis Europoje gynybai neišleidžia reikalaujamų dviejų procentų BVP.

Todėl NATO kariuomenės Europoje, be kelių išimčių, rodo tik šešėlį tos prieš du dešimtmečius turėtosios savo kovinės galios.

Bet moralinis Europos koliapsas dar liūdnesnis nei karinis. Visi pasaulio ginklai nieko nereikš, jeigu trūksta noro juos panaudoti. Pasibaigus Šaltajam karui, vakarų europiečiai save įtikinėjo nebūtais dalykais. Jie atsisakė tikėti, kad gali būti monstrų, ir daugelis europiečių, įskaitant daugumą jų vadovų, neįstengia priimti naujos realybės, kurią jiems primeta V. Putinas.

Tačiau neigdami, kad Rusija kėsinasi pakeisti Europoje tvarką ir tam panaudos prievartą, jie nesustabdo Kremliaus piktadarysčių, o tik skatina dar didesnę Rusijos agresiją“, – rašo savo tinklaraštyje „XX Committee“ amerikiečių strategas J. B. Schindleris.

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...