captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie lietuvybės karį Juozą Ambraziejų

Pasitinkant Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, prisimename tuos tautos didvyrius, kurių valia, protu, gal ir paaukota asmenine laime buvo susigražinta laisvė – didžiausia vertybė pasaulyje. Bet štai kas: ne visus Atgimimo epochos veikėjus esame pagerbę, įamžinę jų darbus atminimo ženklais. Deja, visuomenei trūksta ir žinių apie daugelio jų gyvenimą bei veiklą.
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Pasitinkant Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, prisimename tuos tautos didvyrius, kurių valia, protu, gal ir paaukota asmenine laime buvo susigražinta laisvė – didžiausia vertybė pasaulyje. Bet štai kas: ne visus Atgimimo epochos veikėjus esame pagerbę, įamžinę jų darbus atminimo ženklais. Deja, visuomenei trūksta ir žinių apie daugelio jų gyvenimą bei veiklą.

Šis pasakojimas apie kiek primirštą lietuvybės karį, dėl įvairių priežasčių nustumtą į istorijos puslapių paraštes. Juolab, kad vasario 9 d. sukako 160 metų nuo jo gimimo. Tai leksikografas, spaudos darbininkas, kompozitorius ir visuomenės veikėjas Juozas Ambraziejus (Ambrozevičius), gimęs Užnemunėje, Padovinio valsčiuje, Daukšių parapijos Panausupio kaime.

Mokėsi Seinų seminarijoje, 1880 m. buvo įšventintas kunigu. Ganytojiškąjį darbą pradėjo Seinų vyskupijoje, vėliau pasiprašė perkeliamas į Varšuvos vyskupystę. Buvo Strūnaičio ir Lučajaus parapijų klebonu, kol vyskupas Zdanavičius 1892 m. perkėlė jį į Vilnių. Čia J.Ambraziejus savo gyvenimo misija užsibrėžė prikelti vietos lietuvių tautinę savimonę, o sostinę – sugrąžinti tautos kultūrai.

Ką besumanęs, imdavosi labai karštai, nesileisdamas į jokius kompromisus. Toks jau kunigo būdas. dėl to ir bendradarbiauti su juo būdavę išties nelengva. Tačiau lietuvybės labui jo nuveikta tikrai daug. Ir kas svarbiausia, kad Vilniuje, tuo metu labai margame tautine sudėtimi mieste, kur lietuvišką šnektą reta būdavo išgirsti.

Kunigas kartu su D.Malinausku ir P.Matulioniu 1895 m. įkūrė slaptą lietuvių inteligentų kultūrinę draugiją, draugų tarpe vadinamą „Dvylika Vilniaus apaštalų“. Draugijos siekiai – žadinti lietuvių tautinę sąmonę, įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, ypač bažnyčiose.

Įdomu, kad 1898 m. Varšuvoje minint Adomo Mickevičiaus gimimo 100 metines, prie atidengto jo paminklo draugijos nariai pasirodė viešai ir padėjo vainiką su lietuvišku užrašu. Būtent „Apaštalų“ pastangomis 1901 m. iškovota ir teisė laikyti lietuviškas pamaldas Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Savo parapijonims kunigas rengdavo lietuviškus vakarėlius, subūrė chorą, parašė jam dainų ir giesmių. Vienai jų, prasidedančiai žodžiais „Dieve, kaip ilgai Lietuva varguos“, pritaikė lenkų nacionalinio himno melodiją.

Ypač J.Ambraziejus stengdavosi, kad vaikai Dievo žodį priimtų kartu su lietuviška dvasia. 1905 metais jis Vilniuje išleido tikybos pradžiamokslį vaikams. Tačiau ten prisakė klausyti tik tokio vyskupo, kurį lietuviai patys būtų išsirinkę, o popiežius palaiminęs. Dėl šios frazės knygelė buvo įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą, vadinamąjį „Index librorum prohibitorum“. Negirdėtas dalykas mūsuose, vienintelė knygelė sąraše iš lietuviškųjų! O jos autoriaus kunigystė buvo suspenduota kol neatsižadės savo žodžių. Tačiau J.Ambraziejus nepadarė to iki mirties valandos.

Karštas patriotas veiklos metodų ir būdų lietuvybės įtvirtinimui pernelyg nesirinkdavo, sakydamas, kad vardan tikslo viskas galima. Netgi stengėsi išnaudoti rusų valdžios griežtesnį nusistatymą prieš lenkus. Su dr. J.Basanavičiumi, J.Kriaučiūnu bei kunigais Stakele ir Olšauskiu 1907-siais įkūrė kitą sambūrį, iškilmingai pavadintą „Sąjunga pagražinimui teisių lietuviškajai kalbai Rymo katalikų bažnyčiose Lietuvoje“.

Tais pat metais, nebūdamas kalbininkas, išleido lenkų-lietuvių-rusų kalbų žodyną – labai reikalingą knygą daugiakalbėje Vilniaus terpėje. O visuomeninei lietuvių veiklai plėtoti norėjo nupirkti Verkių dvarą ir rinko tam pinigus.

Kita J. Ambraziejaus veiklos kryptis – tai pagalba lietuvių ūkininkams, teikiant žinių apie agrotechnikos naujienas, efektyvesnius žemdirbystės bei gyvulininkystės būdus. Dar 1897 m. Tilžėje buvo išleista jo parašyta 32 puslapių knygelė „Vištos ir jų auginimas“. Pasirodė tokia paklausi, kad tiražas per keletą metų buvo dar porą kartų pakartotas.

Pats J.Ambraziejus užsiimdavo bitininkavimu ir labai gerai išmanė šį verslą. Net savo pavardę siedavo su auksaburniu šventuoju Ambraziejumi, bažnyčios pirmuoju mokytoju ir dangiškuoju bitininkų globėju. Bičių knygelėje, išleistoje lenkų kalba, pasiūlė naudoti kaip geriausią apskritą rėminį avilį. Mintis jam kilusi stebint tradicinę dravinę bitininkystę: kas gera gamtoje, tas turi tikti ir žmogaus ūkyje.

Bičių nuodus propagavo kaip vaistą nuo reumatizmo. Ir net muilą su medumi buvo išbandęs, vadino jį „blizgiu“.

1908 m. J.Ambraziejus išleido bitininkavimo patarimus lietuviškai – „Knygelę apie paženginę bitininkystę“. Tačiau didžiausias jo nuopelnas Lietuvos bitininkams, o ir apskritai ūkininkams, – tai pirmasis žemės ūkio periodinis leidinys, didelio formato žurnalas „Lietuvos bitininkas“. Šio darbo ėmėsi 1905-siais, atgavus lietuviškąją spaudą, išleido dvylika numerių.

„Lietuvos bitininko“ tikrai būta naudingo leidinio. Ten pateiktos ne tik specialiosios žinios apie bites, bet parašyti gyvulių ir paukščių auginimo, pievų priežiūros, žuvų veisimo, sodininkystės bei daržininkystės patarimai. Gaila, kad leidėjas šio darbo ilgai netesėjo. Nuolat įsiveldamas į politines polemikas, „Lietuvos bitininką“ iškeitė į dvisavaitinę „Šviesą“, skirtą visuomeninio gyvenimo aktualijoms. „Šviesa“ ėjo ilgėliau, beveik trejetą metų. Leidinyje savo straipsnius spausdindavo ir dr. J.Basanavičius.

Visi išvardytieji J.Ambraziejaus leidiniai turėjo kilnią potekstę: bus stiprūs ūkiai, galės ūkininkai savo vaikus leisti į mokslą, tada stiprės lietuvybė ir viltys atgauti valstybingumą.

J.Ambraziejus nesulaukė savo svajonės išsipildymo – Lietuvos valstybės atkūrimo. Mirė Vilniuje 1915 m. birželio 27 dieną, vokiečių okupacijos metais, vienišas, visų apleistas.

Tiekai metų prabėgus, nebereikšmingos tampa kitados žmogaus padarytos klaidos, ne visai teisingi poelgiai, juolab jo charakterio kampuotumai. Istorijoje išlieka tik tautos bei valstybės labui nuveiktų darbų vertė. Privalome atminti, kas ir kokiomis pastangomis gelbėjo lietuvybę ir savosios valstybės idėją.

Komentaras skaitytas per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...