captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tepalas nuo visko

Artėjant visų laukiamai pasaulio pabaigai, kuri galiausiai įvyko taip, kad niekas nepastebėjo, – pagalvokite logiškai: jos ir negalima pastebėti, – internete sparčiai plito komiksai apie Lietuvoje prieglobstį suradusį katiną. 

Artėjant visų laukiamai pasaulio pabaigai, kuri galiausiai įvyko taip, kad niekas nepastebėjo, – pagalvokite logiškai: jos ir negalima pastebėti, –  internete sparčiai plito komiksai apie Lietuvoje prieglobstį suradusį katiną.

Skrido niūrus katinas lėktuvu į Vilnių, nerimavo, kaip jam ten seksis. Pamatęs, kad žmonės Vilniuje irgi niūrūs, katinas pasakė: „Man čia patinka“ ir nusprendė pasilikti šioje nesišypsančių žmonių šalyje. 

Lietuvos valdžia kažkada svarstė, ar neišleidus kažkiek pinigų narsios šalies įvaizdžiui, o niūrios šalies įvaizdis Lietuvai prilipo už labai mažą kainą – gal net visai veltui.

Piešinėlius iš pradžių pamačiau su angliškais užrašais, paskui tas pats katinas prabilo ir rusiškai. Kadangi atsiras sąmokslo teoretikų, kurie įtars, kad nesišypsantį katiną nupiešė Lietuvos priešai, iškart sakau jiems: į kenkėjų eilę įrašykite ir tuos, kurie internete platina dainelę „Katinukai, eik iš čia“. Su akcentu lietuviškai dainuojantis svetimtautis ragina katinėlį, kad šis dingtų – akivaizdžiai skatinama emigracija.

Neseniai skaičiau Rasos Olenwahl svarstymus – kodėl ji nesigaili išvažiavusi iš Lietuvos. Autorė nurodė priežastis, dėl kurių tėvynė atgrasi: čia gyvena mužikai (suprask – valstiečiai); čia žmonės nesišypso; čia žmonės geria; čia rusai įskiepijo principą „я начальник, ты дурак“ („aš – viršininkas, tu – kvailys“); čia negerbiamos moterys.

Nesirengdamas ginčytis su autore, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šypsenų nebuvimas vienus katinus skatina čia atvažiuoti ir pasilikti, kitus – emigruoti ir negrįžti. Viskas turi dvi puses arba du galus – net ir katinai.

Namuose betyrinėdamas komiksą su paniurėliu katinu, pajutau itin malonų aromatą. Iškart pakilo ūpas. Ėmiau žvalgytis, kas čia naudoja tokius įdomius kvepalus. Pasirodo, vienas iš šeimos narių atidarė buteliuką su egzotišku vaistiniu skysčiu.

Vaisto aprašas piršo mintį, kad tai išties stebuklingas aliejus, kuriuo pasitepus praeina kosulys, sloga, galvos, pilvo skausmai, jūros liga, uodų, skruzdžių sukeltas niežulys, raumenų nuovargis, netgi patemptos sausgyslės nustoja mausti. Vienu žodžiu – tepalas nuo visko.

Pagalvojau, kad, apipurškus visus tėvynės kampus tokiu tepalu, piliečiams bent jau pagerėtų nuotaika, ir tai nors trumpam sumažintų visokias įtampas.

„Neieškok kvailių, mielas pone!“ – veikiausiai sušuks išgirdusieji tokį pasiūlymą. Ir bus jie savaip teisūs, kadangi tepalas nuo visko ir niūriose, ir linksmose šalyse yra pinigai, o ne koks nors kvapnus aliejus.

Dėl pinigų svarbos ginčytis neverta. Visi jų norėtų daugiau. Atrodo, vien sau norėtų, bet juk ekonomistai aiškina, kad vartotojas lyg ir savanaudiškai išleidžia, o pinigas štai ima suktis, įsuka ekonomikos smagračius – ir visiems gerai.

Pakėlus minimalią algą kas nors pirks daugiau makaronų ir taip spartins ūkio plėtrą. Bet ne apie juos kalba. Įdomesni labai daug pinigų turintys žmonės, kurie įsitikinę, kad pinigai yra tepalas nuo visko. 

Užduokime klausimą, kuris nėra tik filosofinis: kodėl žmogus, kuris nuo visų ligų tepasi pigiu aliejumi iš Kinijos, atrodo kvailas, o politinių ambicijų turintis turtuolis, kuris savo zigzagus valdžioje tepa vien pinigais, toks neatrodo?

Pirmu atveju galvojama, kad žmogus tepasi iš nevilties, antruoju atveju manoma, kad veikėjas viską tepa, kadangi yra gudrus ir turi daug pinigų.

Palikę pamatinių tekstų įvadams visokias abejotinas teorijas apie valdžios kilmę iš liaudies, blaiviai pripažinkime: valstybė, be viso kito, yra pasiturinčių žmonių projektas. Valstybės užduotis – teisingai tvarkyti reikalus.

Kada kas nors, turintis pinigų, bando nusipirkti jam reikalingą sprendimą, visuomet atsiranda kitų, irgi ne vargšų, kuriems tai nenaudinga. Jeigu valstybė nesusitvarko, tie kiti, blogiausiu atveju, bando perpirkti visą reikalą.

Galiausiai, kada ne vienas iš tokių bankrutuoja, daugumai nušvinta protas, ir visiems tenka pripažinti, kad labiausiai apsimokantis dalykas yra teisingumas. O teisingas sprendimas negali būti nupirktas – tai aksioma. Pinigai kaip ir katinai turi dvi puses.

Man būtų galima prikišti, kad tokie išvedžiojimai netinka kalėdiniam pamokslui, nes teikia mažai vilties. Mat reikia laukti, kol korupcijos užkratą skleidžiantys turtuoliai bankrutuos, ir tikėtis, kad dėl to kažkam nušvis protas.

Bet šiais laikais patartina tenkintis mažais džiaugsmais. Pigus kvapnus aliejus gali pataisyti nuotaiką, o tai jau nemažai – dar ir todėl, kad niūrius katinus tai atbaido, o šypsenų pasiilgusius katinus privilioja.

Tačiau svaigstant nuo kvapų nereikia pamiršti, kad aliejus nėra tepalas nuo visko – kaip ir pinigai. Kartais pinigais tepama iš nevilties. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...