captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Apie V. Putiną, Vakarus ir Ukrainą: kaip išbristi iš krizės?

Amerikiečių konservatorių spaudoje kartais pasirodo straipsnių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo proputiniški, bet giliau pasižiūrėjus tokie gal nėra. Vieną tokį svetainėje „American Conservative“ paskelbė vienas jo redaktorių, Scottas McConnellas. Jame jis iškelia gerą klausimą: o kas bus, jei Vladimiras Putinas nepasiduos Vakarų spaudimui?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Amerikiečių konservatorių spaudoje kartais pasirodo straipsnių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo proputiniški, bet giliau pasižiūrėjus tokie gal nėra. Vieną tokį svetainėje „American Conservative“ paskelbė vienas jo redaktorių, Scottas McConnellas. Jame jis iškelia gerą klausimą: o kas bus, jei Vladimiras Putinas nepasiduos Vakarų spaudimui?

„Kas bus, jei jis tikrai užsispyrusiai kietas? Jei V. Putinui atrodys geriau kovoti ligi mirties nei matyti savo šalį sugėdintą Vakarų ar savo režimą nugramzdintą į chaosą – kas jo akimis ko gero yra tas pats? Ar tai neįmanoma?“, – klausia S. McConnellas.

Žurnalistas stebisi, kad „Amerikoje netrūksta politikų, pasirengusių V. Putinui priskirti šlykščiausių savybių. Štai Hillary Clinton, tikrai ne kraštutiniausia Amerikos oratorė, palygino jį su Hitleriu, bet tai nė iš tolo nepamatuota“.

Nuo savęs pridursime: taip, su Hitleriu galime lyginti nebent J. Staliną, L. Beriją, M. Suslovą, gal dar kelis kitus vyresnius sovietų galvažudžius. Bet jau ir N. Chruščiovas nebebuvo ištisai Hitleris ar Stalinas, tuo labiau L. Brežnevas, K. Černenka ir J. Andropovas tokiais nebuvo , ką jau kalbėti apie M. Gorbačiovą, B. Jelciną – ar ir tą patį V. Putiną.

Aišku, sutikti, kad V. Putinui dar toli iki Hitlerio, nereiškia nei V. Putiną teisinti, nei jį girti. Juk yra mažesnių šlykštumo lygių už Hitlerio, bet tai, kad V. Putinas Hitlerio lygio nepasiekė, vis tiek nepadaro jo geresnio, nei jis išties yra – nuožmus, ciniškas budelis.

Tačiau žurnalistas S. McConnellas nepatenkintas, kad daugelyje amerikiečių ir anglų laikraščių buvę vyriausybės pareigūnai ir kiti komentatoriai palaiko Vašingtono planus eskaluoti kovą prieš Rusiją ir jos kišimąsi į Ukrainą. Tai Strobe‘as Talbottas „Washington Post“, Ivo Daalderis „Financial Times“ ir net visa „Washington Post“ redaktorių taryba.

Jų idėja yra priversti Rusiją sumokėti aukštesnę kainą kraujo aukomis, jei ji ir toliau nesiliaus rėmusi prieš Kijevą kovojančius sukilėlius Ukrainos rytuose.

V. Putinas „derėsis tik tada, kai karo tęsimo kaina bus per aukšta“, sako I. Daalderis ir priduria, jog ginklų tiekimas Ukrainai „tą kainą Rusijai pakeltų“ ir taip vestų prie Rusijos nuolaidų. Tą patį sako ir Strobe’as Talbottas: „tolesnę agresiją reikia „taip pabranginti“, kad V. Putiną nuo jos atbaidytų“.

„Niekur šiuose raginimuose negirdėti užuominos, kad derybų keliu pasiektas susitarimas galėtų numatyti Ukrainai neutralų, neprisirišimo prie nė vieno iš abiejų blokų statusą“, – rašo S. McConnellas ir stebisi, kad „iš nuolatos Hitleriui prilyginamo Rusijos vadovo tikimasi, jog šis prisipažins klydęs ir leis šaliai, per kurią daugybę kartų istorijoje buvo veržiamasi į Rusiją, prisijungti prie NATO“.

Tada S. McConnellas pakartoja mintį, kurią  neseniai išgirdo iš vieno Amerikon emigravusio ruso, gerai pažįstančio Rusijos vadovų mentalitetą. „O kas būtų, jeigu sugriežtintos ekonominės sankcijos kartu su krentančiomis naftos kainomis tikrai sukeltų režimo krizę Maskvoje?

Ar susidūrę su tvirtos valiutos trūkumu ir aukštyn šuoliuojančiomis kainomis, putinistai vien suglaudę ausis sakytų: „Na, gerai NATO, jūs laimėjote, Ukraina jūsų“? O gal, priešingai, jie imtųsi priemonių, kurios visiškai pakeistų situaciją?

Pavyzdžiui, naftos kaina, ji žema ir greit pasieks dugną. O juk tai Rusijos biudžeto nepriteklių versmė. Bet ar naftos kaina liktų žema, jei Izraelis staiga užpultų Iraną? Izraelio užsienio reikalų ministrą Avigidorą Liebermanną, erelį, praėjusią savaitę šiltai sutiko Maskvoje.

Nemanau, kad Benjaminui Netanyahu reikėtų labai didelės paskatos puolimui pradėti, gal vienos branduolinės valstybės paramos pažado pakaktų?

Arba, žiūrint į kitos pusės žaidėjus, naftos kaina neliktų prie dugno, jeigu, pavyzdžiui, Saudo Arabijos monarchija pajustų ginkluoto sukilimo pavojų, gresiantį jos daug naftos išteklių turinčioms rytinėms provincijoms.

Nesvarbu, ar tai Islamo valstybės organizacijos, ar tai šiitų kovotojai – juk nesunku rasti žmonių, kuriems nereikia daug papildomo akstino susigrumti su Saudo Arabijos monarchija. Ar Rusija galėtų tokius sukilimus paspartinti? Jeigu ji pasijustų desperatiškai įvaryta į kampą, tai kodėl ne?

Arba jeigu Rusija, dirbtinai sukurto nesusipratimo tarp rusų ir ne rusų akivaizdoje, nutartų, jog viena ar kita Baltijos valstybė – geriausia vieta išbandyti taktinį branduolinį ginklą?

Neįsivaizduoju, – sako S. McConnellas, – tokį siaubingą dalyką įvyksiant – tai būtų didžiausią nerimą sukeliantis tarptautinės politikos įvykis po Kubos raketų krizės, ar ne?

Tačiau toks sprogimas bent jau baigtų visas kalbas, kad V. Putinas ir jo režimas nuolankiai nusileistų, jeigu mes „tik pakeltume Maskvai intervencijos Ukrainoje kainą“.

Į šiuos S. McConnello samprotavimus pritariančiai ar nepritariančiai atsiliepė daugelis portalo „American Conservative“ skaitytojų.

Vienas reiškė nuomonę, jog „europiečiai šias realijas supranta daug geriau nei Vašingtono kalbančios galvos“, ir  priminė, kad „Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pats svarbiausias Europos balsas Ukrainos klausimu,  kategoriškai atmetė Vokietijos ginklų siuntimą į Ukrainą ir pareiškė, jog „esu tvirtai įsitikinusi, kad šio konflikto negalima spręsti kariškai“.

O Vokietijos užsienio reikalų  ministras Frank-Walteris Steinmeieris, pasak dienraščio „Welt“,  „stipriai“ pasisakė prieš galimą amerikiečių ginklų siuntimą Ukrainon: „galiu savo amerikiečiams draugams, planuojantiems tiekti ginklų, pasakyti – nėra jokio karinio sprendimo šiam konfliktui. Geriausiu atveju, tai tik reikštu daugiau žūčių.

Mes turime forsuoti šio konflikto sprendimą tik prie derybų stalo. Tikri politiniai sprendimai visuomet įvyksta aplink derybų stalą, jų niekada neišpyškina šautuvo vamzdžio žiotys“.

Anot šio skaitytojo, modelis Ukrainos krizės sprendimui galėtų būti 1955 metų Austrijos valstybės sutartis. Ja pasibaigė Austrijos okupacija, vykdyta Sovietų Sąjungos, Britanijos, Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Šia sutartimi Austrija pasižadėjo likti neutralia ir niekada neįstoti į NATO.

Neutrali, nesusiblokavusi Ukraina, sutartimi įsipareigojusi netapti NATO nare yra raktas į sėkmingą ir visapusiškai suderėtą Ukrainos krizės sprendimą. Jeigu Rusijai šitokia garantija būtų suteikta, daugelis šiuo metu neįsivaizduojamų susitarimų staiga taptų įsivaizduojami“, – teigia šis svetainės „American Conservative“ lankytojas, palaikydamas S. McConnello idėją.

Bet, ar ją priims patys ukrainiečiai, jų dauguma? Štai ir visa esmė – pačių ukrainiečių teisė spręsti: tinka ar netinka jiems narystė Šiaurės Atlanto Santarvėje? Panašiai neginčijamą teisę dėtis ar nesidėti į aljansus turi ir Rusija, todėl jai nederėtų ginčyti tos teisės Ukrainai.

Būtent šitą faktą – ne ginklu, o derybomis – NATO ir Europos Sąjungos šalys turi prievolę Rusijai išaiškinti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...