captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jurij Dobriakov. Kam per 30

Ketvirtas gyvenimo dešimtmetis atėjo gana netikėtai. Ir paaiškėjo, kad tai yra labai keistas etapas. Priklausau trisdešimtmečių amžiaus kategorijai, negaliu nepastebėti joje vykstančių įdomių ir nevienareikšmiškų procesų. Kalbu ne tik apie tuos, kuriems lygiai trisdešimt, bet apie visus, kuriems daugiau nei dvidešimt devyni ir mažiau nei keturiasdešimt. Ir, žinoma, kalbu apie kultūrinį gyvenimą.
dobriakov.wordpress.com nuotr.
dobriakov.wordpress.com nuotr.

Ketvirtas gyvenimo dešimtmetis atėjo gana netikėtai. Ir paaiškėjo, kad tai yra labai keistas etapas. Priklausau trisdešimtmečių amžiaus kategorijai, negaliu nepastebėti joje vykstančių įdomių ir nevienareikšmiškų procesų. Kalbu ne tik apie tuos, kuriems lygiai trisdešimt, bet apie visus, kuriems daugiau nei dvidešimt devyni ir mažiau nei keturiasdešimt. Ir, žinoma, kalbu apie kultūrinį gyvenimą.

Trisdešimtmečių karta kultūroje yra tarsi tarpinė, be aiškios vietos ir tapatybės. Dar ne visai vidurinioji, jau nebe jaunoji. Lyg ir susitupėjusi, apsitrynusi, bet vis dar bandanti išlaikyti neformalią, „atvirą“ laikyseną. Bet pagrindinis konfliktas vyksta pripažinimo ir statuso fronte. Vakarykščiai maištautojai, mitų ir stabų griovėjai, alternatyvos siūlytojai jau įgijo pakankamai žinių ir įgūdžių tam, kad būtų pripažįstami ir geidžiami meno ir mokslo institucijų. Ir jie patys į bendradarbiavimo bei karjeros galimybes žiūri jau kur kas palankiau.

Pavyzdžiui, trisdešimtmečių kartai priklauso Vytautas Michelkevičius – komunikacijos mokslų daktaras, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos meno direktorius ir Lietuvos paviljono artėjančioje 56-oje Venecijos bienalėje komisaras. Tos pačios kartos atstovas yra ir naujas dailės akademijos prorektorius menui – menininkas ir dizaino mokslininkas Julijonas Urbonas, kurio darbai per pastaruosius metus buvo gausiai įvertinti tarptautiniu mastu. Kiek vyresni, bet į penktą dešimtmetį taip pat dar neįžengę su fotografija dirbantys menininkai Vilma Samulionytė ir Gytis Skudžinskas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos atsakinga valdybos sekretorė ir parodų kuratorius. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau.

Tai nėra oportunizmas ar konformizmas. Tiesiog toks amžius (o kartu dažniausiai pasikeitęs šeimyninis statusas ir panašūs dalykai). Būtų naivu tikėtis, kad galėtų būti kitaip. Nors sunku būtų pasakyti, jog į institucijas šie žmonės ateina tam, kad „griautų sistemą iš vidaus“, lygiai taip pat negalima teigti, jog ši „sistema“ juos prarijo. Paprasčiausiai opozicinį impulsą pakeitė labiau diplomatiška, nuosaikesnė, „brandesnė“ pozicija. Į ankstesnes savo pačių alternatyvias iniciatyvas neretai žiūrima su atlaidžia šypsenėle, kaip į duoklę jaunatviškam maksimalizmui, bet visai anuometinių idėjų ir patirties visgi neatsižadama. Galėčiau suformuluoti taip: dirbdami oficialiose meno ir mokslo institucijose, šie vis dar gana jauni žmonės dažnai įgyvendina savo ambicingas idėjas, kurios neretai skiriasi nuo jų vidurinio amžiaus kolegų, bet tam pragmatiškai panaudoja institucinius išteklius. Taigi, beveik klasikinis sistemos pajungimo savo tikslams atvejis.

Bet vėlgi, gerai pažinodamas šiuos žmones ir būdamas jų bendraamžis, puikiai matau ir tai, kas juos skiria nuo, sakykim, tų pačių viduriniosios kartos atstovų. Trisdešimtmečių pragmatiškumas – vis dar su klaustuku, vis dar aktyviai reflektuojamas, dažnai su gerokai didesne autoironija. Tai, ko gero, tos mano minėtos „tarpinės būsenos“ pasekmė. Atrodo, kad jau gerokai savo pozicijose įsitvirtinę trisdešimtmečiai dar patys ne iki galo tuo tiki, arba nėra tikri, kad su tomis pozicijomis iš tiesų norėtų susieti savo tolimesnį gyvenimą ir veiklą. Jiems tai – vis dar bandymų poligonas, o ne stabilumo garantas. Tikriausiai kaip tik stabilumas šios amžiaus grupės kultūrininkus vis dar labai gąsdina, todėl net ir eidami aukštas ir atsakingas institucines pareigas jie stengiasi elgtis taip, kad šis faktas būtų kuo mažiau pastebimas. Kitaip tariant, „institucionalizuoti“ trisdešimtmečiai vis dar neretai jaučiasi ir atrodo dėvintys ne savo dydžio drabužius. Tačiau kaip ilgai tokia situacija tęsis – nežinia.

Ar visos kartos patiria panašias transformacijas tuo pačiu metu? Ne, visgi manau, kad galime stebėti tam tikrą slinktį ir pagreitį. Dabartiniai trisdešimtmečiai kultūros lauko veikėjai greičiausiai savo pripažinimo ir įtakingumo lygį pasiekė šiek tiek anksčiau nei daugelis jų vyresnių kolegų. Tuo tarpu jaunesnei kartai, kuri lyg ir turėtų perimti alternatyvių ir nepriklausomų iniciatyvų estafetę, didžiąja dalimi rūpi visai kiti dalykai. Valstybinių meno ir mokslo institucijų atžvilgiu jie apskritai stengiasi laikytis neutraliai, praktiškai jų ir nekritikuodami. Jie žvalgosi labiau po Niujorko, Londono ar Berlyno, o ne Lietuvos kontekstą, ir nepriklausomybę dažnai suvokia kaip produktyvią sąjungą su privačiu kapitalu ir sėkmingą dalyvavimą meno rinkoje. Bent jau toks įspūdis susidaro stebint dvidešimtmečius kuratorius ir menininkus, dirbančius su tokiomis privačiomis institucijomis, kaip meno ir edukacijos centras „Rupert“.

Žinoma, visi panašūs apibendrinimai neišvengiamai turi daugybę spragų ir neretai pateikia norimą kaip esamą. Be to, ir ribos tarp kartų nėra tokios aiškios ir vienareikšmiškos, kiekvienos kartos viduje yra daugybė skirtingų ideologinių grupuočių, o ir pačia kartos samprata dažnai suabejojama. Bet visgi stebėjimas leidžia užfiksuoti bent jau miglotus tam tikrų tendencijų kontūrus, ir jų apibrėžimas gali padėti geriau suprasti, kaip veikia kultūros laukas ir kokie pokyčiai jame neišvengiamai vyksta. O galbūt ir nuspėti dabartinės aktyvių trisdešimtmečių šio lauko veikėjų ateitį.

Komentaras skaitytas LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...