captcha

Jūsų klausimas priimtas

Elitas vs elitas arba kurmių demokratija

Lietuvoje rinkimų keliu pasikeitus  politiniam elitui  po ketverių metų pertraukos sugrįžo kairieji, sustiprinę  gretas tokia partija,  kurios korupciniai polinkiai nekelė abejonių tiems kas juos pažįsta, taip sakant, „iš vidaus“.
 

Lietuvoje rinkimų keliu pasikeitus  politiniam elitui  po ketverių metų pertraukos sugrįžo kairieji, sustiprinę  gretas tokia partija,  kurios korupciniai polinkiai nekelė abejonių tiems kas juos pažįsta, taip sakant, „iš vidaus“.

Politikos teorijoje paprastai yra išskiriamas dvejopas elito suvokimas. Kaip teigia Pareto, egzistuoja elitas, kuris yra kaip atsinaujinanti socialinė grupė, koncentruojanti vienokius ar kitokius resursus. Tai verslo grupės arba politinė nomenklatūra.

Taip pat yra elitas, anot Platono, kuri yra atkurianti socialinė grupė, savo sudėtyje apjungianti geriausius atstovus. Labiausiais išsilavinusius, kūrybingiausius ir drąsiausius.

Vakarų šalyje abi savokos tarpusavyje dera, tuo tarpu Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse į rytus nuo Reino, abu elitai neigia vienas kitą.

Lietuviškasis elitas „pagal Pareto“ neapkenčia elito „pagal Platoną“, laikydamas juos „išsišokėliais“, „landsbergistais“, „rusofobais“, o gal net ir „žydo- masonais“.  Ypač tai išryškėjo,  kuomet Pareto elitas iš komunistinės nomenklatūros sėkmingo jiems privatizacijos proceso dėka valdžios perėmimo eigoje virto pasituriančiu buržuaziniu sluoksniu, kurio mokytoju tapo Algirdas Brazauskas.

Tačiau ir „Platono elitas“, kuriam sąlyginai galima priskirti liberalus ir konservatorius, nuo pat nepriklausomybės paskelbimo pradžios neapkenčia Pareto elito, laikydamas juos „komunistais“, „Maskvos klapčiukais“, „brazauskiniais“ ar „runkelių atstovais“.

Tačiau viskas ne taip paprasta. Anot taiklaus Ohajo universiteto profesoriaus Algio Mickūno pastebėjimo, per paskutinius rinkimus į Seimą viena partija masiškai pirko balsus ir elgėsi nusikalstamai, bet tai nesukliudė kitoms partijoms arba „Pareto elitui“ dėtis su ja į koaliciją. Įdomu, jog net buvęs prezidentas V.Adamkus „spjūviu demokratijai“ pavadino ne rinkėjų papirkinėjimą, bet Prezidentės nenorą leisti papirkinėtojams valdyt valstybę („Kultūros barai“, 2012, nr.11). Padėtį, kuri  formuojasi Lietuvoje A. Mickūnas apibūdina „kurmių“ demokratija, kuomet kiekvienas išlenda iš urvo, paurzgia, pakalena dantimis, nugvelbia ką gali iš kitų kurmių ir vėl šmurkšt į urvą...

Ir vis dėlto jeigu neišmoksime derinti abiejų elitų - Pareto ir platoniškojo – santykių vis susidursime su bet kurios valdžios nekompetetingumo ir savanaudiškumo problema. Tokio savanaudiškumo, kuris dažnai yra smulkus, veikiantis tik su trumpalaike konjunktūra. Ne veltui nuolat kalbama, kad Lietuvoje nėra ilgalaikės veiklos strategijos...

Susiduriame ir su mokslo bei meno elito degradacija ir ideologizavimu. Ir šioje sferoje, kuri atrodytų priklausytų Platonui,  pastebima  krizė susijusi su meno ir mokslo elito pataikavimu valdžiai. Tarkim Amerikoje, kur nors Harvarde abu elitai – universitetinis (pagal Platoną) ir biznio (pagal Pareto) vystosi ir klesti tuo pagrindu, jog daro ką nori. Jeigu panorėsiu – dirbsiu vyriausybėjė, o jeigu nepanorėsiu – nedirbsiu. Lietuvoje viskas yra kitaip. Tave – ima. Ne tu pasirenki, o tave ima ir išsirenka. Formuojant valdžią matėme  partijas, kurios rinkosi ministrus ne pagal kompetenciją, o ėmė pagal partinę ir kitokią ištikimybę.

Kitaip kaip gi paaiškinsi kultūros ministro, kuris  dirbo dramos teatro ūkio skyriuje, LTSR Kauno vykdomajame komiteto finansų skyriuje ar Lietuvos komjaunimo centro komitete bei jau vėliau įviariose verslo struktūrose kandidatūrą? Kultūra, vienu žodžiu.

Matyt taip yra todėl, kad Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, ne turtas suteikia valdžią, o turtą suteikia valdžia. Nuo „kėdės“ priklauso gerovė – geras butas, namas, mašinos markė. Jeigu turi kėdę – esi aprūpintas, jeigu tau ją išmušė – tapsi niekuo. Vakarų Europoje kėdės praradimas jokia tragedija, nes bet kokia verslo organizacija ar advokato kontora priims į darbą buvusį ministrą, buvusį parlamento ar vyriausybės narį. Arba bent jau galima nueiti  dėstyti į universitetą. Tačiau pas mus dalis Seimo elito buvo ir tebėra formuojama menkaverčių Prisikėlimo, „Drąsos kelio“, darbo partijos ar  „Tvarkos ir teisingumo“ pagrindu, atstovų, kurių gebėjimai neatitinka tų europinių standartų, kuriuos taip stengiamasi deklaruoti šių partijų programose.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close