captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laimantas Jonušys. Šiuolaikinė barbarybė – islamo šešėlis

Islamas – taiki religija, o dauguma musulmonų nepritaria terorizmui Alacho vardu. Šitaip Europa buvo įtikinėjama po „Charlie Hebdo“ redakcijos išžudymo Paryžiuje. Ar šis teiginys teisingas? Be abejo, teisingas, bet problemų su šiandienine musulmonų gyvensena ir mąstysena yra kur kas daugiau, negu pasauliui norėtųsi, negu kartais siekiama pavaizduoti.

Islamas – taiki religija, o dauguma musulmonų nepritaria terorizmui Alacho vardu. Šitaip Europa buvo įtikinėjama po „Charlie Hebdo“ redakcijos išžudymo Paryžiuje. Ar šis teiginys teisingas? Be abejo, teisingas, bet problemų su šiandienine musulmonų gyvensena ir mąstysena yra kur kas daugiau, negu pasauliui norėtųsi, negu kartais siekiama pavaizduoti.

Vadinamoji „Islamo valstybė“ – tai ne saujelė teroristų, o galinga banditų armija, masiškai žudanti kitatikius, o ir pačius musulmonus. Pasižymi ne tik žudymais – kaip skelbia BBC, šiuo metu turi apie tris su puse tūkstančio belaisvių moterų, kurių daugelis yra sekso vergės. Į viešumą pateko šių islamistų instrukcija, kaip su šiomis vergėmis leistina elgtis: jas galima pirkti, parduoti, dovanoti, su jomis galima turėti intymius santykius, praktiškai tai reiškia prievartauti, net ir nepilnametes. Viena išlyga: jos turi būti ne musulmonės, o jazidės, krikščionės arba žydės.

Dideliu barbariškumu pasižymi ir niekaip nenugalima „Boko Haram“ kariauna Nigerijoje bei kitos karingų islamistų grupuotės įvairiose pasaulio vietose. Savižudžių terorizmas ypač aiškiai rodo islamo ekstremistų požiūrį į žmogaus gyvybę, ne tik priešo, bet ir saviškio. Čikagos universiteto saugumo ir terorizmo projekto duomenimis, pernai pasaulyje įvykdyta 450 savižudžių teroristinių išpuolių, per juos žuvo beveik 4000 žmonių, daugiausia Irake ir Afganistane.

Tačiau barbarybė būdinga ne tik radikalioms džihadistų grupuotėms, bet ir kai kurioms islamiškoms valstybėms, o gal net visuomenėms. Bent vienuolikoje šalių yra oficialiai įteisinta mirties bausmė negyvai užmėtant akmenimis.

Tą patį penktadienį, kai Prancūzijoje baigėsi kruvina teroristų drama, Saudo Arabijoje buvo viešai rykštėmis plakamas disidentas ir trijų mažamečių vaikų tėvas Raifas Badavis. Jo nusižengimas nė iš tolo nepanašus į prancūzų karikatūristų pokštus – jis apskritai iš nieko nesišaipė, tik savo įsteigtame interneto forume kultūringai pasisakė už tai, kad Saudo Arabija turėtų tapti sekuliaria valstybe, tokia, kokios yra Europos šalys.

Už tai buvo nuteistas dešimties metų kalėjimo bausme, pinigine bauda, atitinkančia 237 tūkstančius eurų, ir 1000 rykščių. Pastarosios paskirstytos atlikti per 20 savaičių – kiekvieną penktadienį (islamo savaitinį šventadienį) po penkiasdešimt. Kad netyčia nenusigaluotų ir būtų galima mėgaujantis kankinti ilgesnį laikotarpį.

Pastaraisiais metais kalbama apie kylantį antisemitizmą Vakarų Europoje. Laikantis politinio korektiškumo naujakalbės, kartais net pasakoma, kad Vakarų europiečiai darosi didesni antisemitai. O štai ir 2013 metų smurtinių antisemitinių išpuolių statistika: Prancūzijoje – 116, Jungtinėje Karalystėje – 95, Vokietijoje – 36, Rytų Europos šalyse – vienetai. Ar tai reiškia, kad prancūzai, tarkim, daug mažiau tolerantiški, daug didesni ksenofobai ir antisemitai, negu lietuviai ir kiti rytų europiečiai? Peršasi atsakymas: savaime aišku, kad ne – taip ir klausti nesąmonė, juk tie incidentai yra imigrantų musulmonų darbas.

Bet neskubėkime atsakyti. Juk pačios Prancūzijos žiniasklaidoje buvo stebimasi, kad pastarąsias žudynes Paryžiuje vykdė „prancūzai“, t.y. žmonės, gimę Prancūzijoje ir turintys jos pilietybę. Teoriškai taip, bet praktiškai toks politinis korektiškumas tarsi užtemdo šiaip jau akivaizdžią tiesą: tie teroristai nelaikė savęs prancūzais – šios šalies kultūra, vertybės ir įstatymai jiems atrodė ne tik svetimi, bet ir naikintini.

Toks prieštaravimas ir konfliktas Vakarų valstybėse lengvai neišnyks. O mes galime guostis, kad kol kas Lietuva, kaip ir dar kelios kaimyninės valstybės, yra viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur terorizmo grėsmė labai maža. Bet terorizmo imitacija vykdoma sėkmingai. Koks nors paauglys praneša apie prekybos centre neva padėtą bombą arba žiniasklaidai nusiunčia ranka pakeverzotą grasinimą su žiupsneliu skalbimo miltelių, ir sukelia didelę sumaištį bei smarkiai pašokdina specialiąsias tarnybas. Atrodo, kad prieš tokį virtualų terorą sunku rasti priemonių, belieka džiaugtis, kad nežūsta žmonės.

Komentaras skaitytas LRT Radijo eteryje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...