captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kada diskriminacija gali būti pateisinama

Pastarųjų savaičių diskusijos parodo, kokia vis dėlto svarbi yra tolerancijos vertybė. Tik ją reikia teisingai suprasti. Tolerancija nereiškia, kad priimame viską ir bet ką. Reikia atsirinkti. Tačiau kokiu pagrindu? Akivaizdu, kad be sveiko proto, dorovės ir saiko čia neapsieisime.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.

Pastarųjų savaičių diskusijos parodo, kokia vis dėlto svarbi yra tolerancijos vertybė. Tik ją reikia teisingai suprasti. Tolerancija nereiškia, kad priimame viską ir bet ką. Reikia atsirinkti. Tačiau kokiu pagrindu? Akivaizdu, kad be sveiko proto, dorovės ir saiko čia neapsieisime.

Imkime du kontroversijas sukėlusius klausimus: pagarbą Islamo Pranašui ir homoseksualių žmonių teises. Kaip pirmuoju klausimu svetainėje „New Republic“ rašė Omeras Azizas, „pats Koranas dėl Pranašo vaizdavimų tyli. Tai paprastai minima įžangoje ar įvade, tačiau Šventosios Knygos tylėjimas tokia svarbia tema iškalbingas – jo nereiktų palikti tik išnašai.  

Taip, Hadisai – rinktiniai Pranašo žodžiai ir veiksmai – draudžia vaizdavimus,  tačiau tais Hadisais vadovaujamasi selektyviai, o viena pakraipa juos atmeta visai, nes vienas Hadisas pasakoja, jog Pranašas liepė neužrašyti nieko, ką jis sakęs.

Kai Islamo civilizacija, jau ir taip pasižymėjusi filosofijos ir mokslo turtais Bagdade, nuo 8-ojo šimtmečio susiliejo su turkiška, persiška ir induistiška kultūra, įvyko toks kūrybinės energijos proveržis, kad jo poetiniai ir šiaip literatūriniai vaisiai dar ir šiandien plačiai skaitomi.

Maža šio kūrybinio prasiveržimo dalis buvo devocionalijų menas Pranašo paveikslų pavidalu, dar vis praktikuojamas šiitų ir sufitų. Dar ir šiandien Pranašas kartu su 17 kitų pasaulyje reikšmingų įstatymų leidėjų  vaizduojamas salės, kurioje posėdžiauja Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo teismo teisėjai, bareljefe.

Bet kai net 16-os musulmoniškų draugijų Amerikoje prieš beveik du dešimtmečius paprašė šį bareljefą pašalinti, tuometinis vyriausiasis teisėjas Williamas H. Rehnquistas atsisakė liepti tai padaryti.

Kaip tada pranešė „Los Angeles Times“ žurnalistas Johnas Dartas „savo prašyme musulmonų atstovai teigė, jog Islamas draudžia vaizduoti Pranašą tam, kad užkirstų kelią stabmeldystei, be to, jį vaizduoti iškėlusį kardą pratęsia stereotipą, jog Islamas esanti smurtą praktikuojanti religija.

Vyriausiasis teisėjas atsakė, kad bareljefu „tik siekta Muhamadą pripažinti, tarp daugelio kitų įstatymo leidėjų, kaip svarbią teisės istorijos figūrą, be jokio ketinimo iš to padaryti stabmeldystę.

Be to, išimti tik Pranašo atvaizdą iš garbingų pasaulio teisėjų panteono suardytų viso bareljefo kompoziciją, o kardai visoje teismo pastato architektūroje naudojami kaip teisingumo simboliai. Jų teismo rūmų bareljefuose yra bent 10, o rūmų priešakyje yra didelė statula su kardu ir pavadinta „Teisės valdžia“.

Žurnalistas J. Dartas pažymėjo, jog JAV Aukščiausiojo teismo brošiūroje, paaiškiančioje bareljefo reikšmę, teigiama, jog „ši figūra yra geravališkas skulptoriaus Adolpho Weinmano bandymas Muhamadą pagerbti ir bareljefas į Muhamadą visai nepanašus“.

Taip, musulmonai net ir Amerikoje kartais ne tik jaučiasi, bet realiai yra diskriminuojami, nors kartais jie piktnaudžiauja tik tariama savo diskriminacija. Taip retsykiais elgiasi ir homoseksualai, – rašo viename iš naujausių savo tinklaraščių dienraščio „Wall Street Journal“ komentatorius Jamesas Taranto.

Anot jo, „gėjų teisių ortodoksijos vardu puolamos elementarios žmogaus teisės“ ir kaip pavyzdį nutrodo dienraščio „New York Times“ apžvalgininką Franką Bruni, kuris pasipiktinęs, kad privatūs verslininkai ar prekybininkai kartais neaptarnauja „vyrų, kurie turi romantiškus saitus su kitais vyrais ir gal net nori su jais susituokti“. 

Pasak J. Taranto, „visai nepaisant jų seksualinės orientacijos, F. Bruni ir panašiai mąstantys žmonės sudaro grėsmę tikėjimo laisvei ne dėl to, ką jie pasirenka myėti, bet dėl to, ką jie nori daryti su kitaip galvojantčiais žmonėms. 

Teisėjai Amerikoje gauna skundų apie gėlininkus, kepėjus ar fotografus, atsisakančius aptarnauti klientus, planuojančius susituokti su tos pačios lyties asmeniu. Ir kol kas teisėjai sprendžia tų porelių naudai.  

Kitaip sakant, teisėjai atmeta smulkiųjų verslininkų sąžinės diktuojamus įsitikinimus ir verčia juos priimti homoseksualių vestuvių planuotojų užsakymus.

Visai ne iš neapykantos gėjams ir net nepritariant tokių gėlininkų, kepėjų ar fotografų socialiniams ar religiniams įsitikinimams, galima pagrįstai paklausti: jeigu kepėjas, pvz., nesmagiai jaučiasi kepdamas ir puošdamas Jums tortą, kam šauktis kepėjų policijos? Kodėl Jums nesikreipti į kitą kepėją, kuris mielai priims Jūsų užsakymą, kad užsidirbtų dolerį?“ – rašo J. Taranto ir toliau cituoja šiuos F. Brunio klausimus:

„Ar mes leistume parduotuvės savininkui musulmonui, įsitikinusiam, jog moterys visada turėtų apsidengti plaukus, atsisakyti aptarnauti apdangalo nenešiojančių moterų? Arba kirpėjui mormonui, niekinančiam kavą, atmesti klientes, kurios kirpyklon įžengia su frapuccino puodeliu rankose?“

Kodėl gi ne? – atsako J. Taranto ir aš tam linkęs pritarti. Privačios įmonės savininkas turi turėti teisę savo įmonėje samdyti ir aptarnauti tik tuos žmones, kuriuos jis nori samdyti ar aptarnauti, kol tai nedraudžia valstybės įstatymai.

O įstatymai savo ruožtu turėtų gerbti žmonių religinius ar kitus pasaulėžiūrinius įsitikinimus, kartu visiems garantuodami pasirinkimo laisvę ir laisvą konkurenciją. Rezultatas būtų tas, kad nesulaukęs patarnavimo vienoje įmonėje, gali kreiptis į kitą, kur jo sulauktum.

O jei nesulauktum? Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Miltonas Friedmanas jau seniai, prieš 50 metų, yra sakęs ir kartojęs, kad geroje ir sąžiningoje laisvosios rinkos ekonomikoje anksčiau ar vėliau visi gaus tai, ko nori ir ko jiems reikia.

Tuo metu Amerikoje aktualus buvo klausimas, ar baltaodžiai turi teisę juodaodžiams nesuteikti tam tikrų paslaugų. Teismai ir Kongresas galų gale 1964-aisiais nustatė, kad tokios teisės nėra, rasinė diskriminacija net ir privačiajame sektoriuje nepateisinama.

Pasak M. Friedmano, šitoks antidiskriminacinis požiūris turėtų būti ypač natūralus verslininkams, nes doleris už paslaugas juodaodžiams toks pat vertas kaip doleris, uždirbtas iš baltaodžio.

M. Friedmano ir mano nuomone, jei krikščionis ar musulmonas nenori teikti vestuvių pokylio paslaugų tos pačios lyties asmenims, tegul tokia būna jo teisė.

Tačiau gudrus krikščionis ar musulmonas, neatsisakydamas savo paties šventų įsitikinimų, gali patarnauti ir visiškai kitokių pažiūrų žmonėms, o iš jų uždirbtą dolerį ar eurą panaudoti geriems darbams pagal savo paties krikščionišką ar musulmonišką sąžinę.

Tas pats, beje, galioja visų pasaulėžiūrų, kol jos atvirai nepropaguoja smurto, atžvilgiu. Taigi išvada galėtų būti tokia: protingai valdomoje demokratijoje diskriminacija privačiose įmonėse gali būti pateisinama tada, kai tie, prieš kuriuos diskriminuojama, gali savo norus patenkinti kitose privačiose įmonėse.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

the ston

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...