captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pasaulio literatūros premijos. Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

LRT radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija tęsia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Šią savaitę pristatome Lionel Shriver romaną „Pasikalbėkime apie Keviną“. 
M. Burokas, BFL nuotr.
M. Burokas, BFL nuotr.

LRT radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija tęsia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Šią savaitę pristatome Lionel Shriver romaną „Pasikalbėkime apie Keviną“. 

Būna knygų, kurias atsiverti sunkia širdimi, žinodamas, kad dabar tavo, skaitytojo, nosį baksnos į visuomenės piktžaizdes ar kokį kitą nemalonų dalyką. Paprastai tokios knygos greit metamos šalin. Bet ši – išimtis. Nuo jos neįmanoma atsiplėšti. Skaitydamas amerikiečių rašytojos Lionel Shriver romaną „Pasikalbėkime apie Keviną“ jautiesi kaip triušiukas, apšviestas pašėlusiai tavęs link skriejančio automobilio žibintais: žinai, kad šakės, bet pajudėt iš vietos negali.

Prieš pradedant pasakoti apie kontraversišką, daugelį nutylimų ir nepatogių temų nagrinėjantį romaną, reiktų pristatyti pačią autorę. Lionel Shriver gimė 1957-aisiais JAV, Šiaurės Karolinos valstijoje, giliai religingoje šeimoje. Jos tikrasis vardas Margaretė, bet paauglystėje ji pasikeitė vardą į vyrišką – Lajonel arba Lajonelis, nes ją labiau traukė berniukiškos pramogos ir užsiėmimai, tad būsimoji rašytoja nusprendė, kad berniukiškas vardas jai tiks geriau.

Amerikoje neramios sielos autorė neužsibuvo: ji gyveno Nairobyje, Bankoke, Belfaste, o šiuo metu įsikūrusi Londone. Autorė visą gyvenimą vertėsi žurnalistika, rašė į „The Wall Street Journal“, „The Economist“, „The Financial Times“, The New York Times. Prieš sukurdama „Pasikalbėkime su Kevinu“ ji jau buvo parašiusi šešis romanus. Visuose juose buvo kalbama apie ganėtinai nelinksmus dalykus: velniop nueinančius žmonių santykius, skyrybas, emigraciją, epidemiologiją, Šiaurės Airijos bėdas. Ir visi šie romanai beveik nesusilaukė dėmesio. Tačiau Lionel buvo atkakli. Pradėjusi rašyti „Pasikalbėkime su Kevinu“  ji nusprendė – jei ir šitas romanas nesusilauks dėmesio – ji mes rašymą ir užsiims tik žurnalistika.

Taip vos ir neįvyko.  Parašiusi „Pasikalbėkime su Kevinu“ – romaną, kuriame be sentimentų žvelgiama į motinos ir vaiko santykius, ji niekaip nerado leidėjo. „Mano rankraštį atmetė gal 30 leidyklų. Negana to, rankraštį atidaviau netrukus po 2001 metų rugsėjo 11 dienos, kai amerikiečiai tikrai nenorėjo skaityti apie smurtą ir žudynes. Galų gale knygą paėmė nedidelė leidykla. Romanui pasirodžius, kurį laiką tvyrojo tyla, kol staiga populiariame Niujorko žurnale pasirodė straipsnis apie jaunas mamas, viena kitai skolinančias mano romaną ir susirenkančias apie jį diskutuoti“, – pasakojo Lionel.

Po truputį skaitytojų ratas augo, kol 2005-aisiais Lionel Shriver romanas pelnė prestižinę Orange premiją, o pernai pagal jį sukurtas filmas susilaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Tad apie ką ši knyga?

Susipažinkite: pasiturinti, laimingai ištekėjusi, įpusėjusi ketvirtą dešimtį, kelionės vadovus rašanti Eva Kačadurian ryžtasi pastoti ir per vėlai suvokia nesanti pasiruošusi motinystei. Gimus sūnui Kevinui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas labiau panašus į Šėtono išperą, nei į mielą ir meilų baltapūkį mažąjį amerikietį.

Eva, dėl motinystės atsisakiusi darbo ir ankstesnio gyvenimo, nesugeba užmegzti ryšio su sūnumi ir grimzta į melancholiją, o uždaras, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja. Kol galop tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Kevinas padaro siaubingą dalyką.

„Pasikalbėkime apie Keviną“ – niūri knyga. Ir dauguma atmetusių romaną priekaištavo man, kad jo pasakotoja, Eva, nepatraukli: ji baiminasi nėštumo, jai nepatinka būti nėščia, ji nesidžiaugia, tiesą sakant, nejaučia nieko, pagimdžiusi. Ir ji neužmezga jokio emocinio ryšio su savo ką tik gimusiu sūnumi, o juk tai, galvojame mes, turėtų būti taip natūralu, kaip nuryti seiles.  Negana to, romanas sulaužo vieną iš paskutiniųjų tabu (keista, kad šis tabu dar egzistuoja iki šiol): kalbama apie motiną kuri nemyli, nekenčia savo sūnaus. Romane pilna sudėtingų personažų, jo įsimintiniausia vieta – žudynės mokykloje, tad nieko nuostabaus, kad komercinės sėkmės šiai knygai niekas nežadėjo“, – sako autorė.

Lionel Shriver romanas parašytas laiškų forma:  praėjus metams po sūnaus sukeltų žudynių, Eva rašo laiškus savo vyrui Franklinui, bandydama išsiaiškinti, kas nutiko ne taip, kodėl viskas baigėsi taip tragiškai. Kaip atsitiko, kad pasiturinčiai, išsilavinusiai, padorių amerikiečių porai gimė toks monstras? Kas kaltas? Ar Kevinas nuo pat pradžių buvo blogio įsikūnijimas ar motinos nemeilė ir nenoras pastebėti, kaip Kevinas trokšta dėmesio ir rūpesčio, pavertė jį tokiu?

Tiesa, tie laiškai sudėstyti tikrai meistriškai ir epistoliarinį romaną skaitai it kvapą gniaužiantį trilerį, kraupios paslaptys atskleidžiamos palaipsniui ir šokiruotas skaitytojas ne kartą spoksos į puslapius, netikėdamas savo akimis.

Rašytoja savo romane paliečia itin amerikiečiams skaudžią temą – beveik kasmet pasitaikančias žudynes mokykloje.  Garsiausios jų įvyko 1999-aisiais, Kolorado valstijoje esančioje Kolumbaino mokykloje, kai Ericas Harrisas ir Dylanas Kleboldas  nušovė 12 moksleivių ir mokytoją.  Apie šią tragediją sukurtas ne vienas filmas, jos iš dalies įkvėpė ir „Pasikalbėkime su Kevinu“. Romane esama epizodo, kuriame sėdintis kalėjime  Kevinas pasimatymo su motina metu sielojasi, jog Klebodas su Harisu jį aplenkė aukų skaičiumi ir vadina juos apgailėtinais diletantais.

Nors romano pagrindinė veikėja Eva negailestingu ir sarkastišku savo pasakojimu ne kartą skaudžiai įgelia dabartinei Amerikos visuomenei, rašytoja nenagrinėja priežasčių, kodėl jaunuoliai žudo savo bendraamžius ir kas yra nutikę su visuomene, kuri nuolat sukuria tokius pabaisas.

Vietoj to ji kuria įdomesnį, įtikinamesnį ir išmintingesnį pasakojimą apie motinystę ir kaip požiūris į ją gali paveikti vaiko augimą ir vystymąsi. Evos laiškai – negailestingai sąžiningi ir atviri, kupini sąmojaus. Ji aprašo savo nuostabius santykius su vyru iki gimstant Kevinui, pasakoja, kaip dėl vaiko atsisakė karjeros, dėsto apie košmariškus metus, praleistus su klastingu, apatišku ir linkusiu į blogį Kevinu. Ji bando atsakyti į vieną klausimą: ar esu atsakinga už tai, ką padarė mano vaikas? Lionel Shriver it koks patyręs chirurgas atskleidžia giliausius, baisiausius Evos jausmus sūnui. Ir tik kai Eva praranda viską, ji pagaliau susitaiko su tais jausmais, suvokia, kad viso košmaro galėjo ir nebūti. Tą patį romano pabaigoje pripažįsta ir Kevinas.

Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad ir pati Lionel sąmoningai atsisakė turėti vaikų. „Prieš rašydama „Pasikalbėkime apie Keviną“ aš pati svarsčiau turėti vaikų. Nors šis noras turėti vaikų man visada atrodė sunkiai suvokiamas. Bendraudama su žmonėmis, ir su vaikais, aš paprastai susidarau apie juos stipriai neigiamą ar teigiamą nuomonę.  Taigi, Kevinas buvo savotiškas minties eksperimentas. Kas nutiktų, jei jausčiau tokią stiprią antipatiją savo vaikui, kokią kartais jaučiu kitų žmonių vaikams?“ – klausia rašytoja ir priduria. – Stengiuosi būti gera teta savo brolio vaikams. Tai vienintelis vaidmuo, kuriuo prisidėsiu prie ateinančios kartos gerovės.“

„Aš žaviuosi žmonėmis, kurie prisiima tokią riziką, didžiulę riziką – jie rizikuoja santykiais, savo gerove ir pragyvenimu, rizikuoja, nežinodami, kas iš jų vaiko išaugs, ar jis turės asmenybės vystymosi bėdų, ar bus sveikas.  Galima rizika yra labai didžiulė ir nuostabu, kad tiek daug žmonių nori ją prisiimti“, – pabrėžia autorė.

Taip, tai tamsi knyga. Taip, skaitant dažnai norėsis tą nemylimą sūnų Keviną prismaugti patiems, o kartu gerokai padaužyti per galvas ir kitiems šios kruvinos dramos veikėjams. Bet knygą verta skaityti: dėl puikios šeimos gyvenimo studijos, dėl satyriško JAV visuomenės vaizdavimo, dėl puikaus autorės stiliaus ir dėl to, kad tai tiesiog gera literatūra.

„Žinau tik tiek. Kad 1983 metų  balandžio 11 dieną  man gimė sūnus, o aš nieko nepajutau. Tiesa, kaip visada daug didesnė už tai, ką su ja darome. Kai man prie krūties rangėsi tas naujagimis, su tokiu pasibjaurėjimu gręždamas nuo jos galvytę, aš taip pat jį atstūmiau – galbūt jis buvo penkiolika kartų mažesnis už mane, bet tuo metu tai atrodė teisinga. Nuo tos akimirkos mudu be gailesčio, įnirtingai grūmėmės, ir tuo beveik gėriuosi. Bet juk turi būti įmanoma pelnyti pasiaukojimą, priešiškumą privedus prie pat ribos, suartinti žmones pačiu veiksmu, kuris juos atstumia. Nes po aštuoniolikos metų be trijų dienų pagaliau galiu skelbti, kad per daug pavargau, susipainiojau ir jaučiuosi per daug vieniša toliau kovoti, ir net jei iš nevilties ar tiesiog tingumo – savo sūnų aš myliu. Jo lauki apenkeri niūrūs metai suaugusiųjų įkalinimo įstaigoje, ir aš nežinau, kas iš jos išeis. Bet kol kas mano kukliame bute yra dar vienas miegamasis. Lovatiesė lygi. Ant lentynos guli „Robinas Hudas“. O patalas švarus.“

Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pasaulio literatūros premijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...