captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ir religijas, ir motinas galima kritikuoti, bet tai reikia daryti pagarbiai

Ar teisė kritikuoti apima ir teisę įžeisti? O įžeistasis – ar turi teisę reaguoti tuo pačiu? Apskritai, ar teisei kritikuoti ir teisei reaguoti yra ribų? Šių klausimų svarstymą iš naujo paskatino jau ne pirmąsyk įvykęs Mahometo pašiepiančių korektūrų publikavimas, tik pirmą kartą į tai reaguota masinėmis žudynėmis.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Ar teisė kritikuoti apima ir teisę įžeisti? O įžeistasis – ar turi teisę reaguoti tuo pačiu? Apskritai, ar teisei kritikuoti ir teisei reaguoti yra ribų? Šių klausimų svarstymą iš naujo paskatino jau ne pirmąsyk įvykęs Mahometo pašiepiančių korektūrų publikavimas, tik pirmą kartą į tai reaguota masinėmis žudynėmis.

Bene pirmąsyk į visą kontroversiją taip sparčiai įsivėlė ir Šventasis Tėvas, nors, tiesą sakant, šis popiežius jau nebestebina savo nelauktais veiksmais ir pastebėjimais. Kaip pranešė pasaulio spauda, Pranciškus, nors žudynių Paryžiuje neteisino, sakė suprantantis žudikų motyvaciją ir net davė žurnalistams pamokantį pavyzdį.

Skrisdamas lėktuvu į Filipinus, jis, pasmerkęs „žudymą Dievo vardu“, nurodė ribas, kurių savaitraščiui „Charlie Hebdo“ nederėjo peržengti: „negalima provokuoti, negalima įžeisti kitų žmonių tikėjimo, negalima iš jo tyčiotis.“

Ir tada Pranciškus palygino tyčiojimąsi iš tikėjimo su motinos įžeidimu. „Jeigu mano geras draugas dr. A. Gasbarris, – popiežiaus kelionių organizatorius, stovėjęs šalia popiežiaus, kai šis kalbėjo su prancūzų žurnalistu, – paleistų keiksmažodį mano motinos adresu, jo lauktų smūgis į marmūzę. Tai būtų normalu, visai normalu“, – teigė popiežius.

Kaip tik su tuo nesutiko savaitraščio „New Republic“ bendradarbis, Čikagos universiteto ekologijos profesorius, ateistas Jerry A. Coyne`as. Anot jo, „kvaila lyginti religijos pajuokimą su motinos užgauliojimu.“

„Charlie Hebdo“ karikatūrų ir kitokio religijos išjuokimo (šis žurnalas yra per dantį traukęs visas religijas, įskaitant katalikybę) paskirtis ne religingus žmones įžeisti ar tik juos užgaulioti, bet atkreipti dėmesį į tikėjimo žalingas pasekmes. Pvz., žurnalas dažnai kaltino Vatikaną nesusitvarkius su vaikų žaginimo kunigų rankomis epidemija“, – teigė J. A. Coyne`as.

Anot jo, o „Charlie Hebdo“ šaipėsi ne iš musulmonų, bet iš Islamo, ir pats laikas visiems, įskaitant popiežių Pranciškų, suvokti skirtumą. Įžeisti žmones ne tas pats, kaip kritikuoti jų įsitikinimus, net jei ta kritika veda prie įžeidimo.

„Kaip politinės pažiūros gali pridaryti žalos, taip gali ir religinės – ir teigti, jog nevalia liesti religijos, o politiką pliekti galima, reikštų suteikti nepelnytą privilegiją tikėjimui“, – rašė J. A. Coyne`as.

Tačiau nuo savęs pastebėtume, kad yra šventų dalykų. Jie gal ne visiems tie patys, musulmonai juos įsivaizduoja kitaip negu žydai ar krikščionys, net ir nereligingi žmonės ką nors savaip gerbia, argi ne?

Juk žmogui įgimtas sakralinis pojūtis, kaip jis besireikštų, ir vien iš humaniškumo, kuris turėtų būti bendras ir tikinčiajam, ir netikinčiajam, nederėtų žiauriai tyčiotis iš to, ką gerbia kitas, kas jam šventa. Kritikuoti galima, bet ta kritika neturėtų peržengti tam tikrų gero skonio ribų.

Net ir savo motiną galima pakritikuoti, o ir kitas jai gali papriekaištauti, tačiau ją užgaulioti, ją prakeikti geras sūnus ar duktė neleis niekam. Ir anaiptol nėra kvaila lyginti religijos pajuokimą su motinos užgauliojimu. Abu nusipelno proporcingo atsako.

O dėl to, kad religijos vardu daromi blogi darbai ar jais nusikalsta religiją išpažįstantieji, kartais reikia kaltinti ne pačią religiją, o ją iškreiptai suprantančius ar jos pačios priesakams nusikalstančius žmones.

Bet ir pačią religiją, kaip ir savo ar svetimą motiną, galima kritikuoti. Bet tai visada reikia daryti su pagarba. Tam yra teologiniai ginčai tarp įvairių krikščioniškų religijų ir su kitomis, nekrikščioniškomis religijomis ir tarp tikinčiųjų į Dievą ir ateistų. O prie tokių taikių disputų priklauso ir ironija, satyra, bet ir ši turi laikytis saiko.

Kita vertus, nereikėtų riboti žodžio laisvės vien dėl to, kad jąja pasinaudojus kas nors kitas jausis įžeistas. Čia J. A. Coyne`as tinkamai pacitavo Salmaną Rushdie, „kuris dešimtmečius kentėjo nuo radikaliojo Islamo praktikuojamos cenzūros ir sykį pasakė štai ką: „niekas neturi teisės nebūti įžeistas.“

Tačiau man prisimena a. a. Algirdo Juliaus Greimo žodžiai, kad „jeigu tave kas nors įžeidžia, visada gali pasirinkti: taip, tave įžeidė, bet ar tu įsižeidei? O gal nusipurtei ir nekreipei dėmesio?“

Jėzus Kristus irgi liepė atsukti kitą žandą ir pats leidosi kalamas prie kryžiaus. Jis nepasinaudojo savo dieviškomis galiomis ir neatsakė tuo pačiu.

„O ir musulmonai ne visi vienodi ir ne visi įsižeidžia bei reaguoja dar didesniu pykčiu, – rašė kitas to paties savaitraščio „New Republic“ bendradarbis Omeras Azizas, šiuo metu Jeilio universiteto teisės mokykloje studijuojantis publicistas.   

Anot jo, „gaila, jog liberalioje visuomenėje pasiekėme tokį tašką, kai tariamai užgauti jausmai tampa norma, kontroliuojančia idėjų platinimą. Daug labiau piktina ir kur kas rasistiškesnė už bet kokią „Charlie Hebdo“ karikatūrą yra save pačius cenzūruojančiųjų vakariečių tyliai peršama žinia, kad visi musulmonai tokie patys, kad jie visi įsižeis, o kai kurie kruvinai atsikeršys.“

Patys reakcingiausi musulmonai iškeliami kaip viso tikėjimo avangardas. Kai savimi patenkintas ir pats savęs gailintis britas „dvasininkas“ Anjemas Choudary`is, kuris mano, kad tai, ką „Islamo valstybė“ daro, yra ne taip jau blogai, ir kad visus žmones turėtų saistyti šarijatas, kai šitokį fanatiką amerikiečių ir britų televizijos žinių laidos kelia į pirmą vietą, tai jis pasiekia didesnę pergalę už bet kokį teroristą.  

„O iš tiesų, – teigia O. Azizas, – dauguma musulmonų nepanašūs į šitą A. Choudary`į ir jo neišsilavinusius bendražygius, todėl turėtume liautis traktavę musulmonus kaip mažus vaikus, emocinius zirzlius.“

Ne visi musulmonai Vakaruose yra patrakę ir perdėtai jautrūs, o Islamo pasaulyje yra laisvamanių musulmonų, kurie prieštarauja ir patiems konservatyviausiems sunitų mokslininkams, ir savo tautą sauganti pretenduojantiems šiitų ajatoloms, ir „Islamo valstybę“ bei „Al Qaeda“ remiantiems Persų įlankos finansininkams, ir kariaunoms bei minioms, kurios kasdien taikosi į musulmoniškojo pasaulio liberalius rašytojus ir komikus“.

Tada O. Azizas išvardija keletą musulmoniškų šaltinių iki pat Korano, kurie arba išvis nedraudžia pranašo Mohometo vaizdavimo, arba dėl to nepyksta ir vaizduotojų neprakeikia.

„Pats pranašas, jeigu patikėtume kai kuriais apie jį pasakojimais, nebūtų baudęs už tam tikrus nusižengimus, kurie dabar sukelia įtūžusių minių šėlsmą“, – baigė savo pastabas portale „New Republic“ Amerikoje gyvenantis ir besimokantis rašytojas O. Azizas.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...