captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rūta Vainienė. Mokestinė atskirtis – profesionalams

Artėja rinkimai ir politikų meilė žmonėms vėl liejasi per kraštus. Vis tik ne visus žmones jie myli vienodai. Įprasta manyti, kad politikai nepakankamai rūpinasi skurstančiais Lietuvos gyventojais ir juos prisimena tik per rinkimus. Politikai iš tiesų skurstančiais rūpinasi ne visai taip, kaip derėtų. Tačiau yra ir kita kategorija žmonių, kurių politikai neprisimena niekada.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Artėja rinkimai ir politikų meilė žmonėms vėl liejasi per kraštus. Vis tik ne visus žmones jie myli vienodai. Įprasta manyti, kad politikai nepakankamai rūpinasi skurstančiais Lietuvos gyventojais ir juos prisimena tik per rinkimus. Politikai iš tiesų skurstančiais rūpinasi ne visai taip, kaip derėtų. Tačiau yra ir kita kategorija žmonių, kurių politikai neprisimena niekada. Neprisimena, nors būtent iš jų kišenės ir patys duoną valgo, ir kitus maitina. Tai – profesionalai, kvalifikuotieji, intelektualai ir (kartais) turtingi. Valdžia jų nemėgsta ir nustumia į mokestinę atskirtį, o tiksliau – pasmerktį.

Labai akivaizdžiai ši meilė – nemeilė išryškėja taikant gyventojų pajamų mokestį asmenims, užsiimantiems individualia veikla. Kai kurie individualią veiklą vykdantys asmenys moka 5 procentų mokestį, kiti, taip vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai – 15 procentų. Iš tiesų, gana sunku suprasti kas gi ta laisvoji profesija ir kuo ji taip skiriasi nuo nelaisvosios ar nuo ne profesijos. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį veikla priskiriama laisvosios profesijos kategorijai – tai intelektinės paslaugos, kurių teikimui gyventojas turi turėti specialų išsilavinimą ar kvalifikaciją.

Tai štai, jei savo šimtą eurų uždirbi plaudamas grindis, mokėsi 5 procentus, o jei mokysi vaiką matematikos – mokėsi jau tris kartus daugiau, 15 procentų. Valdžia kažkodėl galvoja, kad žurnalistų, teisininkų, apskaitininkų, konsultantų, architektų, inžinierių, dizainerių, gydytojų, psichologų ir dar daugelio kitų veikla nežinia dėl kokių argumentų turi būti apmokestinama sunkiau. Ar čia kokios nuodėmingos profesijos ir prie ko čia tas išskirtinumas – laisvoji? Jei santechnikas dirba individualiai, jis lygiai tiek pat laisvas, kiek individualiai dirbantis repetitorius. Ir tikrai nebūtinai repetitorius už valandą gauna daugiau nei santechnikas.

Galbūt paklausite, o kodėl visi individualiai dirbantys neturėtų mokėti 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio, kaip kiti dirbantieji? Mažesnis tarifas individualiai dirbantiems asmenims turi prasmės, nes jie neturi darbdavio teikiamų garantijų ir reguliarių pajamų. Jų veikla artimesnė mažai įmonei, kuri moka 5 procentų pelno mokestį, ir gali atskaityti sąnaudas, nei darbui pagal darbo sutartį.

Tęskime meilės – nemeilės temą. Tarp dirbančiųjų irgi yra skirtingai mylimų. Čia griežiama dviem smuikais. Nepatogi neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo sukuria papildomą mokesčių ir administravimo naštą. Ir, žinoma, Sodros įmokos, kurios neturi lubų, kai išmokoms tokios lubos yra. Ir čia mažiau mylimi tie patys protingi, kvalifikuoti ir todėl daugiau uždirbantys.

Kokią žinią tokia mokesčių sistema siunčia žmonėms? Siunčia kelias žinias. Pirma, ji baudžia už kvalifikaciją. Žinoma, norintieji kvalifikacijos siekia nepaisydami mokesčių, bet vertybes – nori nenori – paklibina. Antra, ji paskatina jei ne vokelius ir šešėlį, tai bent jau pilkus būdus sumažinti mokamus mokesčius. Trečia, ji kuria nepasitikėjimą ir nusivylimą, o šis turi savo kaštus – mokesčių vengimą, emigraciją. Vilko paaiškinimas ėriukui „tu kaltas vien todėl, kad ėsti noriu“ neįtikins nei tų, kurie socialinėje atskirtyje, o juo labiau tų, kurie – mokestinėje.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...