captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vygantas Vareikis. Negyventi mele

Britų istorikas Ericas Hobsbawmas, 20 amžių pavadinęs trumpuoju, kartu pažymėjo, jog tai buvo ir totalinio karo amžius, kuris turi karo žymę. Amžius, „kuris gyveno ir mąstė pasaulinio karo sąvokomis net tuomet, kai pabūklai tylėjo ir bombos nesproginėjo“.
V. Vareikis
V. Vareikis

Britų istorikas Ericas Hobsbawmas, 20 amžių pavadinęs trumpuoju, kartu pažymėjo, jog tai buvo ir totalinio karo amžius, kuris turi karo žymę. Amžius, „kuris gyveno ir mąstė pasaulinio karo sąvokomis net tuomet, kai pabūklai tylėjo ir bombos nesproginėjo“.

Trumpas Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis, trukęs 22 metus, taip pat buvo pažymėtas karo žyme. Vakarų Europoje Pirmasis pasaulinis karas pasibaigė 1918 metų lapkričio mėnesį, Lietuvoje šaulių partizanų kovos Vilnijoje truko iki 1923 metų pavasario. 1940 metais užėjo sovietai, dar po metų – vokiečiai.

Nutilus pabūklams Europoje, Lietuvoje dar septynerius metus vyko partizaninis karas miškuose. Ir visa tai –represijų, tardymų, trėmimų fone. Bolševikų režimas stengėsi naikinti tautos genofondą.

1952 metais Šilutės mokinys Vladas Pupšys „už antitarybinę veiklą“ pateko į Sverdlovsko peresylkos kamerą, kur prie jo priėjo nedidelio ūgio stipraus sudėjimo rusas, kameros vyresnysis: „Priėjęs prisistatydamas pasisveikino su kiekvienu iš mūsų. Ties mumis stabtelėjo ilgėliau: „Iš kur, bernužėliai?“ – rusiškai paklausė. „Iš Lietuvos“. „Tai jau ir tokius ima?! Blogi bolševikų reikalai, jei taip...“ Visiems paskyrė geresnius gultus, davė priedą prie vakarienės...“

Čia aš apie tai, kad aršios Kremliaus propagandos ir antilietuviškų sankcijų fone nereikia vertinti visų rusų vienu masteliu. Gulago patirtis suvienydavo visų tautybių kalinius prieš nekenčiamą komunistinį režimą, kurio advokatu yra dabartinis Kremlius.

Aleksandras Solženicynas vienoje kalboje kritikavo Vakarų Europos politikus, kurie bendravo su sovietiniu režimu, už tai, kad jie vardan pragmatinės taikos filosofijos siekė nepastebėti, kas vyksta Sovietų Sąjungoje: „ir iš tiesų tautų tremtį į Sibirą. Ir Katynę, ir Varšuvą, tą pačią šalį, kurioje prasidėjo pasaulinis karas. Ir užmiršti Estiją, Latviją, Lietuvą. Ir viena po kitos atiduoti į vergiją dar šešias savo europines seseris. Niurnbergo tribunole sėdėti šalia sovietų teisėjų, tokių pat žudikų, kaip ir teisiamieji...“

Šiemet sukanka 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nei Prezidentas Valdas Adamkus, nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė nevyko į Maskvą minėti vadinamosios „Pergalės dienos“. Kremliaus propaganda seniai eksploatuoja šią datą, pabrėždama rusų tautos pergalę prieš fašizmą ir nutylėdama tragediją, kurią nacių ir sovietų susidūrimas lėmė Rytų Europos tautoms, įtrauktoms į karo verpetą.

Tačiau, rusų tautos jausmus reikėtų skirti nuo Kremliaus propagandos, kuri mažai ką bendro turi su istorine tiesa. Rusams šio karo atmintis yra šventa. Karo korespondentas ir rašytojas Vasilijus Grosmanas taikliai pastebėjo: „Mes, rusai, nemokame gyventi kaip šventieji, bet mokame numirti kaip šventieji“.

Pastaraisiais metais Kremliaus propaganda karo Ukrainoje kontekste primena pačius juodžiausius totalitarizmo laikus. Nuo to laiko, kai Rusijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas, šios šalies įtaką Baltijos valstybėse pradėta skleisti nauju lygmeniu – kaip globalinį projektą.

Geopolitinis lygmuo paprastai yra realizuojamas per valstybinę galią, geoekonominis – darant įtaką verslo struktūroms ir proteguojant verslą, susijusį su Rusija, o geokultūrinis lygmuo, formuojantis politinę naciją, yra nauja forma, pradėta taikyti prieš keletą metų, iškėlus „minkšto“ kultūrinio imperializmo, siekį. Atsirado toks naujadaras „choritika“, kuris kilęs iš graikiško choros, reiškiančio informacinę kultūrinę apsuptį. Pasirinktas subtilesnis kelias – nuo kietos geopolitikos prie geokultūrinės sklaidos, įtaką skleidžiant per masinės komunikacijos priemones. Kaip anksčiau sovietų, taip dabar Kremliaus propaganda bando įteigti, kad Baltijos šalių gyventojai kartu su rusais kovojo prieš fašizmą. Tad didvyriai yra sovietų kariai, o ne tie, kas priešinosi jiems po karo – laisvės kovotojai.

Ką galime priešpastatyti prieš tokią propagandą? Tiesą. A. Solženicynas kažkada yra davęs receptą – „negyventi mele“. O beveik visą gyvenimą lageriuose praleidęs rašytojas Varlamas Šalamovas sakė, jog norint išlikti reikia vadovautis principais – „neprašyti, nebijoti, netikėti“.

Komentaras skaitytas per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...