captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Kas padeda Vakarams nuolaidžiauti V. Putinui

Tarp šiomis dienomis vykstančio tarptautinio renginio – „Vilniaus intelektualų forumas: „Rusijos Reality Check“ – dalyvių būsianti Lilija Ševcova yra sakiusi, kad Vakarų reakcija į Ukrainos įvykius parodo liberalizmo silpnumą.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Tarp šiomis dienomis vykstančio tarptautinio renginio – „Vilniaus intelektualų forumas: „Rusijos Reality Check“ – dalyvių būsianti Lilija Ševcova yra sakiusi, kad Vakarų reakcija į Ukrainos įvykius parodo liberalizmo silpnumą.

Jos požiūriu, „Vakarai patiria liberalios visuomenės modelio funkcionalumo krizę“. Krizę, jos manymu, liudija tai, kad Vakarai nebesivadovauja vertybėmis ir vadovaujasi interesais, kurie, savo ruožtu, plaukia iš godumo ir baimės.

Pernai vasarą, cituodamas L. Ševcovą, kėliau klausimą: kaip galėjo nutikti, kad Vakarai ir ypač ES, tiek propagavusi vertybių pirmumą politiniame gyvenime, staiga nusirito net ne į saikingai amoralų realpolitik, o į apolitišką godumo ir baimės paskatų lygį? Ir kaip tai gali būti susiję su liberalizmu?

Tada rašiau, kad „politinės modernybės ir klasikinio liberalizmo šaukliai Thomas Hobbesas ir Johnas Locke`as būtent ant baimės ir godumo motyvų pamato statė savąsias visuomenės pažangos vizijas. Jų idėjos ilgainiui virto politinio projekto – liberaliosios demokratijos – modelio dalimi, o šis, savo ruožtu, praėjusį šimtmetį tapo Vakarų politiniu veidu.“

Žadėjau ateityje išsamiau parašyti apie tai, kokia yra T. Hobbeso ir J. Locke‘o liberalizmo atsakomybę už politinę ir moralinę krizę, kurią išgyvena Rusijos bijanti, jos lobistų šokdinamą, V. Putino režimui daug ką atleidžianti Europa. Dabar tesiu šį pažadą.

Į liberalizmo idėjų ištakas kai kurie politikos teoretikai ėmė rodyti pirštu, vertindami Europos politinę degradaciją, po Rugsėjo 11-osios. Tiesa, idėjinė atsakomybė dėl politinio išplerimo, jų požiūriu, kildintina ne iš ankstyvojo, bet iš brandesniojo liberalizmo klasiko Imanuelio Kanto mąstymo implikacijų.

Kaip sako knygos „Apie rojų ir galią“ autorius Robertas Kaganas, Europa jaučiasi turinti idealistinę misiją interesų valdomame pasaulyje: skleisti taiką ir humanizmą. ES, jo žodžiais, savo misiją suvokia kaip kantiškosios amžinosios taikos viešpatijos kūrimą. Ji tarsi nori paneigti visada galiojusius jėgos politikos dėsnius ir todėl atsisako į juos orientuoto mąstymo. „Kad ir kokie buvo jos architektų ketinimai, paaiškėjo, jog Europos integracija yra Europos karinės galios ir netgi bent kiek reikšmingesnio globalinio Europos vaidmens priešas“, – tvirtina R. Kaganas.

Kai Rusija ėmėsi agresijos Ukrainoje, panašiai apie ES ir Baracko Obamos politinį mąstymą sakė JAV politikos teoretikas Bruce`as Thorntonas. Jo žodžiais, progresizmo (šiuolaikinio liberalizmo) užsienio politiką grindžia sena „moralizuojančio internacionalizmo“ idėja, kad visos tautos siekia to paties gėrio – politinės laisvės, taikos, klestėjimo ir žmogaus teisių. Šią idilę ardo tik prietarai, materialinės gerovės stoka, kolonializmo ir pan. palikimas. Tačiau derybų ir nuolaidų politika atkursianti įsivaizduojamą interesų harmoniją, tarptautinį bendradarbiavimą ir leisianti užbėgti už akių konfliktams. „Tai – didžioji kantiškoji svajonė, daranti įtaką didelei daliai mūsų ir ES užsienio politikos isteblišmento nepaisant to, kad ji daugybę kartų akivaizdžiai žlugo“, – sako B. Thorntonas.

Kritikuodamas kantiškąjį Europos mąstymą, R. Kaganas jį lygino su hobsiškais amerikiečių politinės minties bruožais. Tačiau kad ir ką manytume apie šią idealizmo ir tariamo realizmo priešpriešą, už liberalizmo politinių pamatų įgriuvas atsakingas ne tik Kantas, bet ir senesni šios ideologijos architektai: ir T.  Hobbesas, J.  Locke`as. Juk pirmoji pasaulio liberalioji demokratija – JAV – buvo įsteigta iki I. Kanto, o žmogaus teisės joje plaukė ne iš kantiškosios laisvės viešpatijos, bet iš T. Hobbeso ir J. Locke‘o vadinamosios prigimtinės būklės.

T. Hobbeso prigimtinėje būklėje – hipotetinėje tikrovėje, padedančioje atskleisti pamatinius žmogaus elgesio motyvus ir suformuluoti prigimtines teises – vyksta visų karas su visais. Čia visi yra lygūs kaip potencialios šio karo aukos. Politinė valdžia tokiomis sąlygomis negalima, nes nėra tarpusavio pasitikėjimo. Ji atsiranda tik pirminio bendro susitarimo – „visuomeninės sutarties“ – pagrindu. Taip atsiradusioje pilietinėje bendrijoje valdžiai aukojama dalis prigimtinės (nesaugios) laisvės; už tai ji garantuoja kiekvienam saugią laisvę ir užtikrina įsipareigojimų laikymąsi.

Tai, kas vyksta prigimtinėje būklėje, atskleidžia tikrąją žmogaus prigimtį arba, kitaip tariant, atsako į klausimą, kas yra žmogus. Paviršutiniškai žiūrint gali atrodyti, kad šis klausimas yra per toli nuo politikos su jos tikslų ir interesų pasauliu. Tačiau, kaip sako Johnas Hallowellas, tam, kad galėtume nagrinėti politinius siekinius ir interesus, pirma turime išsiaiškinti, kas labiausiai atitinka žmogaus interesus ir yra iš tikrųjų siektina. Einančio į vaistinę žmogaus tikrasis tikslas juk nėra vaistinė, o tikrasis interesas – skanauti „Gelomyrtol forte“. Vadinasi, pirmiausiai turime atsakyti į klausimą – „kas yra žmogus?“ (arba kas yra sveikas žmogus, jei tęstume vaistinės metaforą).

Pirmasis šį klausimą iškėlė Sokratas, ir nuo to prasideda politinė filosofija. Tačiau T. Hobbesas atmeta klasikinės ir krikščioniškosios tradicijų svarstymus bei atsakymus ir pats netiesiogiai prisiima politinės filosofijos pradininko nuopelnus. „Leviatano“ pirmojoje dalyje, kurioje aptariama prigimtinė būklė, T. Hobbesas kaip tik ir aiškinasi, kas yra žmogus.

Kitaip nei moko Aristotelis, žmonės T. Hobbesui ne tik nėra politinės būtybės: jie apskritai iš prigimties nėra socialūs. T. Hobbesas sako, kad prigimtinėje būklėje kiekvienas žmogus turi teisę į viską – net ir į kito žmogaus kūną. Teisę grindžia jėga. Nėra to, kas būtų iš prigimties teisinga ir neteisinga.

Svarbiausias prigimtinės būklės faktas yra visuotinė baimė būti nužudytam. Taigi vyraujanti žmogaus prigimties savybė, pagal T. Hobbesą, yra baimė. Iš to plaukia pirmoji prigimtinė žmogaus teisė: teisė į savisaugą. Kitaip tariant, svarbiausia prigimtinė teisė kildinama iš atsakymo į klausimą, kas yra žmogus, o tas atsakymas skamba labai paprastai: bailys. Iš pirmosios prigimtinės teisės plaukia pirmasis prigimtinis įstatymas: siekti taikos. Toliau šiuo keliu grindžiama visuomeninės sutarties (politinės būklės steigimo) idėja.

Taigi Vakarų civilizacija, užaugusi Atėnų ir Jeruzalės dirvoje, paklojusi filosofinius ir religinius pamatus žmogaus orumui ir dorybių ugdymui, kartu su T. Hobbesu ir jo minties tęsėjais atsigręžė prieš save ir pradėjo mokyti, kad žmogaus prigimtis yra nepataisomai apgailėtina. Ir ant šios pamatinės prielaidos, pamažu ją pamiršdama (kartu su prigimties samprata), bet visad kryptingai griaudama klasikinės minties tradicijos ir krikščionybės orientyrus, ji pastaruosius tris šimtus metų statė savo politinį rūmą.

Iki pat šių dienų gyvename ant politinių pamatų, kuriuos klojo T. Hobbesas ir jo bendraminčiai, mokę, kad prie prigimtinio bailumo ir grobuoniškumo reikia prisitaikyti, užuot ieškojus ir puoselėjus žmogaus prigimtyje tai, kas tauru ir išskirtinai žmogiška, o ne gyvuliška. Liberaliosios demokratijos idėjine pradininke tapusi modernioji politinė filosofija Niccolò Machiavellio, T. Hobbeso ir J. Locke`o rankomis apvertė aukštyn kojomis tradicinį žmogiškumo standartą. Ji atmetė Atėnų ir Jeruzalės priesaką gelbėti ne tik ir ne tiek savo kūną ir nuosavybę, kiek sielą.

T. Hobbeso mokymas vis dėlto buvo per drąsus ir net įžūlus, kad būtų buvęs nesunkiai ir atvirai amžininkų priimtas. Jį, kaip sako Leo Straussas, reikėjo sušvelninti, ir tą sušvelninimo darbą atliko J. Locke`as: „J. Locke`as perėmė pamatinę T. Hobbeso schemą ir pakeitė ją tik vienu punktu. Jis suvokė, kad žmogaus savisaugai pirmiausia reikia ne šautuvo, bet maisto arba, bendriau kalbant, nuosavybės.“

Nuosavybės įsigijimo troškimas ir teisė pakeitė T. Hobbeso savisaugos troškimą ir teisę bei virto neriboto savininkiškumo teise. Reikia pripažinti, kad J. Locke`as propagavo dorovinį auklėjimą ir gynė tam tikrą viešojo gėrio sampratą. Tačiau jis kildino viešąjį gėrį iš egoistinio intereso – pirmiausia godumo inspiruotos veiklos ir labiau pabrėžė asmens teises nei dorybes ar pareigas.

J. Locke`as įrodinėjo, kad egoizmas gali pasitarnauti viešajam interesui. Vadinasi, privačias ydas, tokias, kaip gobšumas ir savanaudiškumas, galima veiksmingiau nei moralines dorybes išnaudoti siekiant bendrojo gėrio. Kaip sakė vienas pirmųjų J. Locke`o sekėjų Bernardas Mandeville`is, tądien, kai bitės pradės rūpintis moralinėmis dorybėmis, aviliai grius ir atgims tik tuomet, kai visi grįš prie savo ydų.

J. Locke`o liberalizmas šiuo požiūriu visiškai nedera su klasikine tradicija. Platono „Valstybėje“ apie godumo pasaulį sakoma: „Kuo labiau jie vertina turtą, tuo mažiau gerbia dorybę.“

Liberaliosios demokratijos įkūnyti principai, nuo kurių neatsiejama mūsų politinė šiandiena, išlaiko atvirą arba neįsisąmoninamą priklausomybę nuo liberalizmo ideologijos pradininkų tikslų. Vienas svarbiausių jų buvo žmogaus, jo mąstymo, ugdymo ir orumo išlaisvinimas iš kunigų bei klerikalizmo priespaudos. Šio tikslo sėkmingai siekė T. Hobbesas, J. Locke`as ir jų idėjiniai bendražygiai.

Vienas svarbiausių šio siekinio padarinių buvo tai, kad tradicinį žmogaus sielos viršumą kūniškų dalykų atžvilgiu pakeitė atvirkštinė, kūniškumui sielą subordinuojanti vertybių hierarchija.

Vaduodami sielą iš kunigų įtakos ir manipuliacijų, liberalizmo tėvai steigėjai tiesiog atėmė iš jos „valdžią“ ir pakišo jos keliamus reikalavimus po kūno poreikiais.

Aristotelis skyrė dvi savinimosi rūšis: įgijimą to, kas būtina namų ūkiui ir, antra vertus, beribį savininkiškumą, kurio jis net neaptarė išsamiau, nes godumas paprasčiausiai nedera padoriam žmogui – tai atrodė savaime suprantama. Panieka besaikio savininkiškumo ir turtėjimo atžvilgiu daugelį amžių buvo tiesiog civilizuotumo ir padorumo požymis Vakarams, neatmetusiems Atėnų ir Jeruzalės priesakų.

Krikščionybė tai pabrėžė dar labiau už Aristotelį. Krikščioniškajai tradicijai troškimas turėti vis daugiau ir daugiau yra ne tik nepadorus, bet ir nuodėmingas. Nors tikrovė dažnai prieštaraudavo šiam vertybiniam principui, principas dėl to niekur nedingo ir išlaikė savo normatyvumą, net kai nuodėmingo gyvenimo faktai jį apeidavo. Ir klasikinė tradicija, ir krikščionybė šį principą aiškino sielos pirmenybe prieš kūną. T. Hobbesas apvertė šį santykį aukštyn kojomis, o J. Locke`as, savo ruožtu, išaiškino, kad savininkiškumas, godumas yra sveikintinas dalykas. Kaip sako L. Straussas, J. Locke`ui „neribotas savinimasis neatsižvelgiant į kitų žmonių poreikius yra tikrasis labdaringumas“.

Tad liberalizmo ir liberaliosios demokratijos idėjinės ištakos – T. Hobbeso, J. Locke`o ir I. Kanto politinė filosofija – Vakarų politinei raidai ir praėjusiame amžiuje, ir dabar yra lazda su dviem galais. Viena vertus, klasikinio liberalizmo nuveiktas idėjinis darbas šiandien leidžia mums mėgautis ir didžiuotis savo politine ir ekonomine laisve, žmogaus teisėmis ir materialine gerove. Kita vertus, šiandienis Europos bejėgiškumas prieš agresyvėjančią Rusija, ES visuomenių ir politikų noras nuolaidžiauti agresoriui, kuo greičiau atšaukti sankcijas arba net nematyti Kremliaus veiksmuose nieko bloga yra akivaizdus liberalizmo ir liberaliosios demokratijos krizės ženklas. Krizės, kurios daug kas iš viso nepripažįsta ir kurios šaknys yra daug giliau, nei linkę žvelgti net ir daugelis tų, kurie ją mato ir pripažįsta.

Liberalizmo krizė, kurią minėjo šio straipsnio pradžioje cituota L. Ševcova, be kita ko, plaukia iš T. Hobbeso ir J. Locke`o požiūrio į žmogaus prigimtį. Po Krymo aneksijos ir rusų įsiveržimo į Rytų Ukrainą sutriko taiki tarptautinė tvarka su jos svajingai kantiškais idealais, ir Europą ėmė gaubti T. Hobbeso prigimtinės būklės šešėlis. Vertybės ir teisingumo principai atsitraukė prieš prigimtinę baimę ir savisaugos išskaičiavimus. Ko norėti: juk žmogus, kaip skelbia ir implikuoja T. Hobbeso filosofija, yra ir turi būti bailys.

Kai reikia principingai ginti užpultuosius ar tuos, kuriems kyla grėsmė, Europos liberaliąsias demokratijas valdo T. Hobbeso išaukštintos nuotaikos: nesaugu, baisu. Kai reikia spręsti, kaip elgtis su Vladimiru Putinu, laimi I. Kantas: tegyvuoja racionalus susikalbėjimas, taika ir partnerystė. Panašūs dalykai atvedė ir į 1938-ųjų Miuncheną.

Kai reikia atsispirti pagundoms, Rusijai paprasčiausiai papirkinėjant Europos politinį ir ekonominį elitą, kai reikia atsisakyti dalies savo materialinės gerovės ir stiprinti ginkluotąsias pajėgas, europiečių ausyse skamba J. Locke`o balsas: godumas nėra nei yda, nei silpnybė, nei nuodėmė. Tad imkime iš bendradarbiavimo su Rusija kuo daugiau, jei tik galime gauti. Ir turėkime, ką jau turime, nesikišdami, kur nereikia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...