captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Laisvės gynėjai ir liaudies daina

Laisvės gynėjų diena, Sausio 13-oji, amžiams įrašyta į Lietuvos istoriją – ji bus minima tol, kol gyvuos tauta ir jos valstybė. Kaip ir Margirio Pilėnų gynyba, kai buvo pasakyta laisvės kaina – ji yra didesnė už gyvybę... Graži ir prasminga beįsigalinti „Neužmirštuolės“ tradicija.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Laisvės gynėjų diena, Sausio 13-oji, amžiams įrašyta į Lietuvos istoriją – ji bus minima tol, kol gyvuos tauta ir jos valstybė. Kaip ir Margirio Pilėnų gynyba, kai buvo pasakyta laisvės kaina – ji yra didesnė už gyvybę... Graži ir prasminga beįsigalinti „Neužmirštuolės“ tradicija.

Prie Seimo rūmų suliepsnojus laužams, vėl sugrįžta ta ypatingoji tautos susitelkimo, žmonių brolybės, ryžto laisvei ir vilties ją atgauti dvasia. Priešas buvo įveiktas ne ginklu, ne jėga, bet tąja dvasios stiprybe, kurią nuolat gaivino ir stiprino liaudies daina. Totalitarizmo žlugimas neretai metaforiškai įvardijamas dainuojančia revoliucija. Išties stebuklingos galios turi daina, ji yra tautos sielos veidrodis.

Kokią tautos atmintį  saugo mūsų karinės istorinės dainos? Dainyne šeši storiausi tomai skirti šiam žanrui. Kataloge karinių istorinių dainų užregistruota 760 tipų, o jų variantų – apie 20 000. Tačiau svarbiausia ne kiek jų, bet kokios jos yra...

Folkloro tyrinėtojus domina, kada tos dainos sukurtos, kokie įspūdžiai jas pagimdė, kokius istorinius įvykius jos mena. Pirmasis jų tyrinėtojas buvo Mykolas Biržiška, tuomet Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, o vėliau net trijų universitetų profesorius. Parašė lietuviškų dainų vadovėlį  gimnazijos, šiemet minėsiančios įkūrimo šimtmetį, moksleiviams. Su istorine įžanga: kaip baltiškųjų žemių pašonėje įsikūręs Kryžiuočių ordinas nuo 1230 m. pradėjo nuolatinius Lietuvos puldinėjimus.

Lietuviams tai buvo žūtbūtinė kova, kurioje buvo sprendžiamas tautos likimas. Tame kare dalyvavo visi – nuo mažo iki seno, nuo paskutinio vargdienio iki didžiojo kunigaikščio. Ar galėjo kraštas plėtoti savo ekonomiką, kultūrą, žmonių gerovę, kai niokojantys antpuoliai sekė vienas paskui kitą. Kai nuolat plėnimis būdavo paleidžiami nameliai ir pasėliai… Istorikai yra apskaičiavę, kad bemaž porą šimtų metų trukęs karas Lietuvai kainavo per milijoną gyvybių.

Didvyrių mirtis, šeimai ir artimiesiems suteikdavusi nenumaldomo skausmo, nebuvo beprasmiška – tai laisvės kaina. Mūšyje žuvęs karys būdavo išaukštinamas balade, išgiedama pritariant kanklėmis. Tai teikė dvasinę atramą kovose, įkvėpdavo narsos, padėdavo nugalėti mirties baimę. Iš to tolimo laiko iki mūsų dienų atėjo nuostabus kūrinys „Oi lekia, lekia gulbių pulkelis“. Ši daina folkloro rinkėjų užrašyta per tūkstantį kartų beveik visuose Lietuvos kampeliuose. Joje iš ūkanotų laiko gelmių išnyra vaizdinys: raiteliai joja į mūšį, o gimtinėje pasilikusios merginos siunčia savo ilgesio mintis pavijimui tarsi skrendančias gulbes… M. K. Čiurlionis šią dainą pavadino senoviniu lietuvių karo maršu, – pirmasis jos posmas skamba taip energingai:

   Oi lekia lekia gulbių pulkelis;

   Tėvynę ginti ragin brolelius…

Tačiau toliau – liūdnos eilutės apie brolelio išlydėjimą į karą, jo laukimą ir baisią žinią apie žūtį:

   Kur galvelė krito – rožė pražydo;

   Kur kraujas tiško – žemčiūgas blizga…

Ir net šviesioji saulė gedi žuvusiojo: jos žodžiai nuskamba taip jaudinančiai:

   Devynis rytus migluže eisiu,

   O šį dešimtą neužtekėsiu…

Žuvęs karys priimamas į dangiškąją šeimyną. Gal iš tokio įsijautimo ir kilo mūsų tradicija ant kapo statyti koplytstulpius su kaltine saulute viršūnėje?

XVI a. istorikas Motiejus Strijkovskis savo raštuose mini, kad jo laikais būdavo dainuojama apie Kauno pilies sugriovimą 1362 m. Jis pateikia ir vieną tos dainos frazę: „Ne taip man gaila pilies, kaip ugnyje degančių narsiųjų riterių”. XIX a. viduryje buvo užrašyta sutartinė apie kunigaikštį Sudaitį. Ten tokie žodžiai:

   Ne taip gaila man pilelės, kaip man gaila karelių.

   Aš pilelę supilsiu dvejais trejais meteliais,

   O karelių nebužauginsiu nei dešimtis metelių…

Matome, toji pati daina išliko per šimtmečius bemaž iki mūsų dienų.

Nugalėjusi Kryžiuočių ordiną Lietuva negavo ilgesnio atokvėpio – buvo įvelta į kitus karus: su Maskvos valstybe, Švedija, kazokais, turkais… Bet paprastų žmonių požiūris į karą jau visiškai pasikeitė; mat nuo XVI a. vidurio po Valakų reformos valstiečiai tapo baudžiauninkais. Ir dainose – kiti jausmai, kitos nuostatos. Karas – ponų ir bajorų reikalas, paprastiems žmonėms nešąs tik naujus vargus. Nebeliko dainose to įkvėpto, tautą vienijusio ryžto ginti tėvynės laisvę. Dažniausiai apdainuojama sunki kareivėlio dalia, jo žūtis, tačiau pasiekiant poetines aukštumas.

Štai dainoje „Anoj pusėj Nemunėlio“, kurios žinomi bemaž 500 variantų, sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers jo žirgelį žaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys jį gailiomis ašarėlėmis. Dainoje „Per tiltą jojau“, o jos užrašyti 804 variantai, prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius…

Apskritai lietuviškose karo dainose neraginama pulti priešą, griauti pilis, plėšti miestus. Ir dar: nėra net ryškesnio priešo įvaizdžio, nežadinama jam nei neapykanta, nei panieka. Tų dainų istoriškumas – ne tiek konkrečių įvykių vaizduose, kiek meninėje išgyvenimų raiškoje. Pavyzdžiui, laimėjus 1605 m. puikią pergalę prieš švedus ties Salaspiliu, pasidžiaugiama karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus-Katkaus (1560-1621) šaunumu, ir tiek. Kitose dainose – tik apie kareivėlio likimą:

   Akmenėlis po galvele – tai tau paduškėlė,

   Mandierėlė ant petelių – tai tau patalėlis,

   Muškietėlė prie šalelės – tai tavo mergelė.

XVIII a. pabaigoje Lietuvai netekus nepriklausomybės, kaimo vaikinams teko eiti kareiviauti carui. Rekrūtus Rusijos armijon imdavo iki gyvos galvos, niekur pasaulyje tokios baisios pareigos tuo metu jau nebebuvo. Ir tik vėliau kareiviavimo laikas buvo sumažintas iki 25 metų. Rekrūtų dainose amžinai atsisveikinama su šeima, su gimtine; čia nebėra lyrinių metaforų, tik žiauri tikrovė:

   Sykį kai drožė – kraujas tekėjo,

   Kai drožė – žemė drebėjo…

Tuomet ir mūšių vaizdai tampa realistiškesni. Štai napoleonmečio dainos „Augin tėvas du sūneliu“ žodžiai:

   O nuo dūmų akys marksta, akys marksta,

   O nuo kraujo širdis alpsta, širdis alpsta…

Dainyne yra viena kita lietuviška daina ir iš Rusijos karų su Turkija, su Japonija. O štai Pirmojo pasaulinio karo dainos gana negrabios, nenušlifuotos poetikos ir melodikos, tačiau buvo tautos mėgiamos, nes jomis gyvai reaguota į prasidėjusias nelaimes, sumaištį šalyje. Ir jau visai kitokios yra dainos apie kovas dėl laisvės, dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl sostinės Vilniaus. Jose tarsi vėl prabunda toji tautos bendrumo dvasia:

   Šis kelias į Vilnių, pilį Gedimino – 

   Ten kur mūsų broliai žuvo už tėvynę…

Skambėjo ši daina ir 1991-ųjų sausį barikadose prie Seimo rūmų. O laisvasis radijas – vienintelis tuo metu vyriausybės ryšys su Lietuva ir pasauliu, savo laidas pradėdavo liaudies dainos melodija:  

   Kai aš jojau per žalią girelę,  

   Nusilaužiau putino šakelę...

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...