captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie menininko sąžinę

Atrodytų, kad savo vardą aukštinti spardant žinomus autoritetus būdinga paaugliams. Tačiau tuo imi abejoti, kai perskaitai naują įvairiomis premijomis anksčiau apdovanotos Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Danielius Dalba ir kitos istorijos“.

Atrodytų, kad savo vardą aukštinti spardant  žinomus autoritetus būdinga paaugliams. Tačiau tuo imi abejoti, kai perskaitai naują įvairiomis premijomis anksčiau apdovanotos Kristinos Sabaliauskaitės knygą  „Danielius Dalba ir kitos istorijos“.

Gal talentingoji autorė pritrūko istorijų, kad pradėjo aprašinėti save, stengdamasi nuvainikuoti tautos mylimą rašytoją? Knygos pradžioje teigiama, kad „bet kokie sutapimai ar panašumai į realius įvykius ar asmenis yra atsitiktiniai“,  tačiau kurdama ilgesingo tautinio liūdnumo literatūroje vienetą – marceną – ji pasirinko aiškią nuorodą į Justino Marcinkevičiaus asmenybę.

„Marcena yra patoso kupino aukos šauksmo decibelas, – aiškina autorė.  – Kuo daugiau marcenų kūryboje – tuo didesnis šansas gauti valstybinę premiją.“

Personažo Danieliaus Dalbos lūpomis pasakodama apie Justino Marcinkevičiaus mirtį ir tapsmą mylimiausiu masinės sąmonės personažu, Kristina Sabaliauskaitė rašo, esą taip tautai buvo padovanotas „nekrofilinis orgazmas, net ir tiems, kurie nesugebėtų padeklamuoti nė vieno jo ketureilio. (...) iškeliavo tvirtai, nenuplėšiamai prilipdyta  etikete „Tautos sąžinė“.“

Kristinos Sabaliauskaitės personažų, o gal ir jos pačios nuomone, Justino Marcinkevičiaus  kūryba tebuvo nutylėjimai, prie kurių sovietiniai cenzoriai negalėjo prikibti ir atimti režimo teikiamų privilegijų. Necituosiu visų personažų nuomonių apie Justiną Marcinkevičių. Norintieji tai sužinoti nusipirks per 40 litų kainuojančią 205 puslapių knygą.

Jeigu popiežius Benediktas XVI, kurio paskyra  atidaryta socialiniame tinkle Twitter, mąstytų  kaip Kristina Sabaliauskaitė, jis galėtų priminti turinčiųjų netinkamų  bruožų sąrašą, kurį knygoje „Gyvenimas dėl tikslo“ pateikia Rickas Warrenas. Pasirodo, Abraomas buvo senas, Jokūbas jautėsi nesaugus, Lėja buvo nepatraukli, Juozapas piktavališkai išnaudotas, Mozė mikčiojo, Gideonas buvo neturtingas, Samsonas – silpnavalis,  Rahaba – amorali, Dovydas turėjo nesantuokinį ryšį ir krūvą kitų šeiminių problemų, Elijas nebenorėjo gyventi, Jeremijas kentėjo nuo depresijos, Jona viską darė nenoromis, Naomė buvo našlė, Jonas Krikštytojas – ekscentriškas, Petras – impulsyvus ir karšto būdo, Morta – pernelyg susirūpinusi samarietė, išsiskyrusi  su penkiais vyrais, Tomas abejojo, Paulius nepasižymėjo gera sveikata, o Timotiejus buvo drovus.

Tačiau net ir neigiami žmogaus bruožai netrukdė jų panaudoti geram darbui ar tarnystei.

Neneigiu kūrėjų saviraiškos ir neskatinu žaboti jų fantazijos, tačiau kai jauni autoriai savo vardą  kuria lipdami ant pripažintų menininkų palaikų, darosi nejauku. Jeigu galvosime apie artėjančias šv. Kalėdas, ir neatrodo krikščioniška.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...