captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kalėdų Senelio stebuklai

Praėjusią savaitę liūdnai šyptelėjau, kai mažėlis sūnus ant durų rankenos kabindamas kojinę, į kurią Kalėdų Senelio pagalbininkai nykštukai devynerius metus nešė smulkias dovanas, tarstelėjo: „Žinau, kad nykštukai esate Jūs, bet ir toliau neškit, man patinka.“

Praėjusią savaitę liūdnai šyptelėjau, kai mažėlis sūnus ant durų rankenos kabindamas kojinę, į kurią Kalėdų Senelio pagalbininkai nykštukai devynerius metus nešė smulkias dovanas, tarstelėjo: „Žinau, kad nykštukai esate Jūs, bet ir toliau neškit, man patinka.“

O dar pernai klausiausi sūnaus planų nemiegoti visą naktį, kad tik pričiuptų Kalėdų Senelį, pats sukau galvą, kaip tą senelį išgelbėti nuo smalsaus vaiko. Šiemet dėl nykštukų nuleidau rankas, tačiau bandžiau sūnui paaiškinti, kad Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, kad nebūtinai toks, kaip įsivaizduojam, kad Advento metu laukiam stebuklo, o šviesų stebuklą visada lydi gerumas ir džiaugsmas.

Tikrai nenorėčiau dūsauti, kad vartotojiška visuomenė iškreipė vertybių skalę, kad daugeliui Kalėdos tapo tuštybių muge ir nuo visur skambančių banalių kalėdinių dainelių suka vidurius, o dovanų ieškojimas paskutinėmis minutėmis tiesiog veda iš kantrybės. Gal iš dalies taip yra, kita vertus, juk stengiamės ne sau, o artimą pradžiuginti norime, su juo Kristaus gimimo džiaugsmu siekiame pasidalyti.

Adventas – metas atgailauti, atsiversti, tiesiog mąstyti, deja, šiandien nespėjame stabtelti. Bet netiesa, kad Kalėdų laukimas virto tik prekybininkų švente. Nė vienas metų laikas nesulaukia tokio noro aukoti ir padėti artimam. Kad ir kaip vertintume ar kritikuotume televizijos kanalus, būtent jų organizuojamos akcijos surenka milijonus litų, kurie keliauja kilniems tikslams. Prieš Kalėdas sukrunta ir įvairios draugijos, asociacijos, fondai. Manau, tai lemia ne tik tradicijos ar noras gauti indulgenciją, bet ir tai, kad nepaisant pasikeitusio pasaulio veido jame apstu Advento ženklų.

Todėl visada sakau, kad Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja. Truputį gaila, kad jis ne ištisus metus mus lanko ir daugiausia švelnumo skiria vaikams. Juk visuomenė vis labiau sensta, vienišų žmonių daugėja, tačiau jie taip pat laukia Kalėdų stebuklo, nori dėmesio, pagalbos bei elementarios pagarbos.

Todėl liūdna skaityti „Lietuvos žiniose“, kad iš lovos nebepasikeliantį pacientą poliklinikos slaugytoja aplanko vos kartą per mėnesį, mat dažniau to daryti tiesiog neapsimoka. Juk vieno paciento, kuriam reikalinga slauga, priežiūrai skiriami tik 63 litai per mėnesį, neatsižvelgiant į tai, kiek kartų jis bus aplankytas. Raginami spręsti problemą – padidinti slaugos įkainius pirminės sveikatos priežiūros įstaigų slaugytojoms – ministerijos valdininkai apsiriboja formaliu atsirašinėjimu.  O juk dažnam ligotam, vienišam žmogui slaugytoja ir yra tas Kalėdų Senelis, kuris išklauso bei išpildo bent dalį norų. Naivu būtų tikėti, kad valstybės galvos greitai ras problemos sprendimą, galbūt jo net neieškos, tačiau akivaizdu,  kad valstybė sutaupytų, jei būtų sudarytos tinkamos sąlygos slaugyti žmones namuose. Tam nereikia net Kalėdų Senelio, tik noro. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Lietuviška žiema

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...