captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ne visi tikintieji yra taikos apaštalai

Islamistinius šūkius rėkiantys žudikai trečiadienį įsibrovė į Paryžiaus satyros žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją ir paleisdami į darbą automatą ir granatsvaidį nužudė 12 žmonių, įskaitant redaktorių ir bent tris karikatūrų piešėjus. Tai pasaulyje sukėlė įvairią reakciją, tačiau pradėsime nuo pačios dažniausios – pasipiktinimo.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Islamistinius šūkius rėkiantys žudikai trečiadienį įsibrovė į Paryžiaus satyros žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją ir paleisdami į darbą automatą ir granatsvaidį nužudė 12 žmonių, įskaitant redaktorių ir bent tris karikatūrų piešėjus. Tai pasaulyje sukėlė įvairią reakciją, tačiau pradėsime nuo pačios dažniausios – pasipiktinimo.

Paryžiaus konservatorių dienraštis „Figaro“ prabilo apie „islamiškojo fanatizmo karą prieš Vakarus, prieš Europą ir prieš demokratijos vertybes. Ši kova vykdoma ne slapta ar iš pasalų, o organizuotų žudikiškų banditų, kurių nieko nebijantis žvėriškumas stingdo kraują.

Per ilgai mes paklydusio humanizmo vardu leidomės į dialogą su savo nuožmiausiais priešininkais. Prieš šituos fanatikus, kurie atvirai susimoka prieš mūsų žemę ir mūsų saugumą, dabar turime imtis stiprių priemonių.  Jeigu jie pradėjo karą, mes jį turime laimėti“, – rašė Paryžiaus dešiniųjų laikraštis.

Kitas Paryžiaus dienraštis, nepriklausomų kairiųjų „Liberation“, stengėsi tiksliau apibūdinti priešininkus: „šitie fanatikai negina jokios religijos, kadangi religija gali būti tolerantiška, ir jie negina nė musulmonų, kurių didžiulė dauguma į šias niekšiškas žudynes reagavo siaubo apimti“.

„Šitie fanatikai puola laisvę. Mūsų priešininkas yra terorizmas, ne islamas. Priešininkas yra fanatizmas, ne religija. Priešininkas pagaliau yra ekstremizmas. Ir visa tai nieko bendro neturi su musulmoniškojo tikėjimo mūsų bendrapiliečiais“, – aiškino Prancūzijos dienraštis.

Bet mums tai kelia klausimų – argi tikėjimas tikrai neturi nieko bendro su religija, o musulmoniškas tikėjimas konkrečiai – su islamu? 

Klausimų kilo ir dienraščio „Wall Street Journal“ žurnalistui Jamesui Taranto, kuris pažymėjo, kad ir „B. Obamos vyriausybė pareiškė pasibaisėjimą žudynėmis ir išreiškė solidarumą su prancūzais“.

Valstybės sekretorius Johnas Kerry, kurį agentūra „Agence France Presse“ apibūdino kaip „savo diplomatinėse kelionėse dažnai besilankantį Paryžiuje“,  pareiškė, jog „visi amerikiečiai stovi šalia jūsų“, nes „plunksna yra laisvės, ne baimės įrankis ir laisva išraiška ir laisva spauda yra pagrindinės vertybės“.

O pats Amerikos prezidentas pareiškė, kad „daugelį sykių prancūzų tauta palaikė tas universalias vertybes, kurias ir mes, amerikiečiai, iš kartos į kartą gynėme“.

Tačiau, kaip „Agence France Presse“ nurodė, „B. Obamos Baltieji rūmai ne visada taip palaikė „Charlie Hebdo“ redakciją: 2012 m. JAV pareigūnai sukritikavo jos nutarimą publikuoti pranašą Muhamedą pašiepiančias karikatūras“.

„Mes neginčijame teisės kažką panašaus publikuoti.  Mes tik klausiame, ar  tokį dalyką publikuoti yra protinga“, – sakė tuometinis Baltųjų Rūmų atstovas Jay`us Carney`is.

 

Jis kalbėjo tokiu metu, kai įtampa didėjo ir Amerikos ambasadas musulmonų pasaulyje užpuldinėjo vietiniai žmonės, pasipiktinę Vakarų žiniasklaidoje pasklidusiais jų religijos vaizdavimais“.

Kaip priminė žurnalistas James`as Taranto, „2012-ųjų rugsėjį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kalbėjo Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje, be kitų dalykų tvirtindamas štai ką: „ateitis neturi priklausyti tiems, kurie šmeižia islamo pranašą“. 

O Vašingtone įsikūręs Vidurinių Rytų tyrimo centras, stebintis ir cituojantis internete besireiškiančių džihado rėmėjų pareiškimus, perduoda vieno tokio klausimą: „argi šitie blogiui tarnaujantys karikatūristai manė, jog mes esame tokia tauta, kuri mūsų pranašo įžeidimus pasitiks tyla?“

Ir dar viena panaši citata: „Prancūzija kadaise buvo Islamo žemės dalis ir ateityje vėl bus Islamo žemė, nepaisant Kryžiaus garbintojų“. 

Danijos dienraštis „Jyllands-Posten“, kuris 2005 m. publikavo 12 Muhamedo karikatūrų, teigė, jog „atentatas prieš savaitraštį „Charlie Hebdo“ iš naujo akivaizdžiai įrodo, koks konkretus pavojus sklinda iš religinio ekstremizmo. Tai dar vienas išpuolis ne tik prieš šį savaitraštį, bet ir prieš demokratinę visuomenės santvarką ir prieš vieną iš Vakarų civilizacijos ramsčių.

Charlie Hebdo“ tampa vienu iš daugelio islamizmo išprotėjimo simbolių. Kiekvienas išpuolis pabrėžia, kodėl „Jyllands Posten“ tada nutarė išspausdinti Mohamedo karikatūras: nuomonių laisvė atsidūrė pavojuje“, – rašė Danijos Orhuse leidžiamas laikraštis.

Žinoma, nuo savęs galime pakartoti ano amerikiečio pareigūno žodžius: sutikdami, kad bet kokį rašinį spausdinti turi būti teisėta, galime paklausti, ar kokiu nors konkrečiu atveju taip daryti protinga?

New York Times“ redaktoriai savo vedamajame rašė, jog „bus sakančiųjų, kad „Charlie Hebdo“ vienu kartu per daug išbandė islamistų kantrybę. Bet ar šaltakraujiškas žudymas yra kaina, kurią reikia mokėti už satyrinio laikraščio leidimą? Šias žudynes motyvavo neapykanta.

Būtų absurdiška teigti, kad būdas išvengti teroristinių išpuolių yra leisti teroristams diktuoti demokratinei visuomenei priimtinus standartus. Kita vertus, dabar ne laikas leisti ir ksenofobijos šaukliams visus musulmonus vaizduoti kaip teroristus.

Apgailėtina, kad Marine Le Pen, vadovaujanti Nacionalinio fronto partijai, pelniusiai politinės paramos kurstant imigrantų ir musulmonų baimę, tuoj pat siekė politinės naudos sau, kalbėdama apie „neigimą ir veidmainiavimą islamiškojo fundamentalizmo atžvilgiu“.    

Niujorko laikraštis pagyrė Prancūzijos prezidento F. Hollande`o ramius žodžius, kviečiančius į „nacionalinę vienybę“, buvusio prezidento N. Sarkozy raginimą atsispirti pagundai „į vieną puodą sumesti“ teroristus ir musulmonus, ir didžiosios Paryžiaus mečetės rektoriaus Dalilo Boubakeuro išreikštą savo bendruomenės sielvartą dėl to, kad „kurtinančiai paskelbtas karas“. 

Londone leidžiamas arabų dienraštis „Al Sharq Al-Awsat“ pažymėjo, jog tokių veiksmų, kaip Sirijoje vaikų žudymas, jazidų moterų žeminimas, pareigūnų prie Saudo Arabijos sienos nušovimas, priežastis visada yra „musulmoniškas ekstremizmas, net jeigu nusikaltimų vieta vis kitokia.

„Arabų sostinėse dar nesuvokta ir nepripažinta, kad nepakankamas švietimas ir ekstremistinė ideologija yra šio blogio šaltinis. Užtat teroras šiame regione vis dar randa vietą – ir tuo tarpu graso jau ir visam pasauliui“, – rašė arabų laikraštis.

Kai kurie žurnalistai, pvz., žurnalo „New Republic“ bendradarbės Alice Robb ir  Elaine Teng bei dienraščio „New York Times“ apžvalgininkas Davidas Brooksas, atkreipė dėmesį, jog prancūzų savaitraščio „Charlie Hebdo“ karikatūros daug aštresnės ir labiau įžeidžiančios, nei netgi Amerikoje įprasta, nes ten būtų arba atsakingųjų redaktorių neleidžiamos spausdinti, arba iš karto sukeltų protestus.

Nuo savęs pridursime, jog tai, kad karikatūros labai žiaurios ir  nepagarbios, dar nėra priežastis jų gamintojus žudyti, argi ne?

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...