captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie tradicinius advento papročius

Norint išlukštenti senolių papročių esmę ir kilmę, tenka ne tik įsigilinti į jų gyvenimo būdą bei supančią aplinką, bet ir suvokti archajiškąją pasaulėžiūrą. Ji yra mitinės prigimties, dar neparemta gamtamokslinėmis žiniomis.

Norint išlukštenti senolių papročių esmę ir kilmę, tenka ne tik įsigilinti į jų gyvenimo būdą bei supančią aplinką, bet ir suvokti archajiškąją pasaulėžiūrą. Ji yra mitinės prigimties, dar neparemta gamtamokslinėmis žiniomis.

Tai štai: senų senovėje žmogus, vadovaudamasis tokia galvosena, manydavo, kad piktosios žiemos dvasios nužudo augmeniją, įkalina saulę. Tarsi žalčių karalius Žilvinas žvejo dukrą Eglę savo rūmuose jūros dugne... Gamtoje, miške tuomet nuotaika  liūdnoka, dainos žodžiais:

                    Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja,

                    Raiba gegutė nebekukuoja...  

                    Dienos apniukį ir naktys šaltos,

                    Dažnai su gruodu šalnalos baltos... 

Kaip padėti gamtai atsispirti nelabųjų dvasių kėslams? Kad visa vėl atgytų, sušvytėtų pavasario varsomis? Laikas atitirps iš žiemos sąstingio ir vėl prasidės naujas gyvybės ratas gamtoje, jeigu bus atlikti tam tikri maginiai veiksmai: išdainuotos svarbios giesmės, pamaitintos protėvių vėlės, laikytasi kai kurių maisto apribojimų, darbų draudimų. Čia ir glūdi senoviškųjų švenčių vyksmo paslaptys. O mūsų dienas išvardytieji apeiginiai veiksmai, jau nebetekę amžių bėgyje sakralumo, pasiekė tradicinių kalendorinių papročių bei liaudiškųjų tikėjimų pavidalu. Dabar iš to galime turėti smagios žaismės; ir ne tik, o taip pat pretekstą pabūti kartu, pasijausti vienos kilties žmonėmis, taigi vieninga tauta.

Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išties išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis – jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasirengimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės ir rūbai, visokios pamėklės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Tik reikia mokėti paklausti... Mat mirusiųjų karalystėje, dausose, laikas sustojęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nebėra jokio skirtumo. Atsakymą galima gauti per sapną, jis gali sušmėžuoti eketės vandenyje ar veidrodyje. Dar būdinga, kad iki saulėgrįžos yra draudžiamų darbų ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t.t. Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulutės grįžimą.

Kaimo žmogui ilgus gruodžio vakarus užpildo didžiosios žiemos šventės – šventųjų Kalėdų – laukimas. Tautiniai papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą; jie dažniausiai yra bendruomeniško pobūdžio. Advento vakarai apskritai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus, vejant virves. Su pasilinksminimais baigta; priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko“. Bedirbant būdavo pagiedamos  adventinės giesmės.  Dzūkuose papročiai leisdavo ir padainuoti;  čia išliko labai senoviškų advento dainų, kuriose galbūt glūdi netgi akmens amžiaus laikmečio atmintis. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliuma loda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Ir dainose sakoma, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios nuo stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atnešąs elnias. Jaunimas bevakarodamas  ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo; tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes. 

Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus adventinis paprotys visai šeimai vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame  uždegama žvakė. Antrą advento savaitę ten turėtų degti jau dvi žvakės, o trečią – ir trys. Taip sukuriama nepakartojama didžiosios  žiemos šventės laukimo nuotaika.

Bažnyčioje advento metu netuokiama, tad ir piršlybos liaujasi. O jei kas dar  bandytų piršliauti, to vaikai gali nebyliais gimti. Kiti draudimai tokie: sakoma, kad negalima kirpti avelių, antraip jų vėlesnė vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. O kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį, ne kitokie būtų ir jų vaikai. Žemaičių moterys pūkinių pagalvių advente vengdavo pilti – vasarą varnos žąsyčius iškapos, vanagai juos išnešios. Advente niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į dausas. Manyta, kad tuomet kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitojančios naktimis.

Iš didesnių darbų valstiečiams gruodį būdavo likęs linamynis; na, dar ir meitėlį reikėdavę paskersti. Skerstuvėms svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausias – mėnulio pilnatis arba priešpilnis. Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms „pasninkas“. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spėlioti, kokia bus žiema. Jei kasos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė būsianti rūsti.

Gruodis – ir šventinių turgų metas. Ko gausiai užaugo, ko per daug podėliuose – turgun. Ko pasigesi žiemą, ko trūksta šventiniam stalui – iš ten. Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Taigi prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms...

Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia… Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar reikia šventiniam stalui. Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos… Šios gražios tradicijos kai kur jau gaivinamos tautodailininkų pastangomis; tradicinis skaistaturgis  vyksta Joniškyje, o ir sostinėje kiek nedrąsiai, bet bandoma suteikti tautinių spalvų didžiajam kalėdiniam prekymečiui.       

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Lietuviška žiema

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close