captcha

Jūsų klausimas priimtas

Italija, Europa ir Nobelio taikos premija

Savaitės pradžioje Europoje nutiko du svarbūs simboliniai įvykiai. Vienas – džiaugsmingas, antras – rūpesčio sukeliantis. Tomis pačiomis dienomis, kai Europos Sąjungos vadovai priėmė Nobelio taikos premiją Osle, Europą apskriejo žinia, jog Silvio Berlusconi ketina sugrįžti į Italijos politiką, ir dėl to tuoj pat paaštrėjo euro krizė.
BFL nuotr. nuotr.
BFL nuotr. nuotr.

Savaitės pradžioje Europoje nutiko du svarbūs simboliniai įvykiai. Vienas – džiaugsmingas, antras – rūpesčio sukeliantis. Tomis pačiomis dienomis, kai Europos Sąjungos vadovai priėmė Nobelio taikos premiją Osle, Europą apskriejo žinia, jog Silvio Berlusconi ketina sugrįžti į Italijos politiką, ir dėl to tuoj pat paaštrėjo euro  krizė.

To dar betrūko, – sušuko Vokietijos dienraštis „Welt“: „belieka tik klausti, kas dar turi įvykti, kad šitas vyras, kuris Italiją kartu su savim nutempė į prarają, pagaliau nuliptų nuo scenos“.

Bet pirmiausia – apie tai, ką Europos Sąjunga padarė gero. Dauguma laikraščių Nobelio taikos premijos įteikimą Europos Sąjungai vertino pozityviai. Pasak Osnabriuko dienraščio „Neue Osnabrücker“, „Europos Sąjunga to be jokios abejonės nusipelnė.

Du pasauliniai karai ir Holokaustas, bėgimas ir išvijimas, Šaltasis karas ir Europos padalijimas: to, kad senasis žemynas šiandien susivienijęs, negalima priimti tik kaip savaime suprantamybės. Tai išdava istorijoje precedento neturinčio taikos projekto, kurį vykdė kelių kartų toli ateitin numatantys politikai“, – rašė šiaurės Vokietijos miesto dienraštis.

Vidurio Vokietijos dienraštis „Mitteldeutsche“ priminė, kad nors „Europos Sąjungai daug ką galima prikišti [....], ji vis dėlto šios premijos nusipelnė. Per praėjusius šimtmečius nacionaliniai interesų konfliktai būdavo sprendžiami mūšio laukuose. Nūnai dėl jų derasi ir susitaria diplomatai, pareigūnai ir parlamentarai Briuselio biurų pastatuose. Tai milžiniška civilizacijos pažanga“, – teigė Halės miesto laikraštis.  

Jau minėtasis Berlyno ir Hamburgo dienraštis „Welt“ rašė, kad „jaustis europiečiais yra daugumai mūsų kasdienė realybė. Tačiau šiandien mes iš šitos Europos reikalaujame daug daugiau negu tik karo senajame žemyne nebuvimo. Šiame reikalavime gal ir slypi pats didžiausias komplimentas.

Tačiau ir šią šventišką dieną negalime pamiršti pavojų, kurie šitos Europos tyko“, – rašė Vokietijos dienraštis, turėdamas omenyje niekam tikusius politikus bei jų darbus. 

Tą pačią temą užgriebė ir liberalusis Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“ rašydamas, kad „Silvio Berlusconi, baisiausias šarlatanas Europos pokario politikoje, nori dar sykį tapti Italijos vyriausybės vadovu. Mario Monti, sėkmingas vieno svarbiausių Europos ūkių reformatorių, traukiasi iš ministro pirmininko posto.

Kiekviena iš šių dviejų žinių atskirai paėmus yra aliarmuojanti. Kartu sudėjus jos yra gresianti katastrofa. Tai, kas Italijoje ateinančiomis savaitėmis įvyks, gali vesti prie suvienytosios Europos, – tokios, kurią per paskutiniuosius 50 metų kūrėme, – pabaigos.

Vien mintis, kad S. Berlusconi, Europos politikos lordas Voldemortas, gali vėl sugrįžti į valdžią, varo kreditų įsigijimo kainą Italijai ir tuo pačiu valstybės skolas į aukštumas. Europa gali tik viltis, kad Mario Monti pasitraukimą Italijos visuomenė supras kaip paskutinį miegus nupurtantį signalą“, – rašė „Tagesspiegelis“

Jau minėtasis Osnabriuko dienraštis kitame straipsnyje klausė, „ar Silvio Berlusconį iš tiesų apleido visos gerosios dvasios? Taip, ir ne tik praėjusį savaitgalį. Dabar buvęs premjeras vėl inscenizuoja spektaklį iš beprotnamio“.

Niurnbergo dienraštis „Nürnberger Nachrichten“ stebisi, „iš kur S. Berlusconi semiasi akiplėšiškumo vėl bandyti tapti premjeru“ ir mato „tikėtiną priežastį tame, kad šitam ponui žūtbūt reikia imuniteto apsaugos, kurią jis kaip politikas gautų“. 

Tą patį teigė ir kiti laikraščiai, tarp jų Maskvos „Nezavisimaja Gazeta“, kuri rašė, jog „du prieš S. Berlusconi pradėti procesai dar neužbaigti, ir jo perrinkimas galėtų, kaip ir praeityje, padėti jam išsisukti iš nuosprendžio.

Be to, dar laukti S. Berlusconi būtų ir dėl kitos priežasties nenaudinga: M. Monti vyriausybė jau pateikė parlamentui įstatymo projektą, pagal kurį anksčiau teisti piliečiai nebegalėtų kandidatuoti į valstybės postus. O S. Berlusconi jau buvo anksčiau teistas“. 

Todėl jis ir skuba tapti premjeru prieš parlamentui tą įstatymą priimant.

Londono „Times‘as“ pažymėjo, kad „labai įsiskolinusi Italija su labai silpnu augimo lygiu turi dorotis su itin sudėtingomis problemomis. Tačiau jokia problema negali būti didesnė nei S. Berlusconi sugrįžimas į valdžią. Pasižiūrėjus į jo pliusus ir minusus, jam neturėtų būti jokių šansų laimėti.

Tačiau S. Berlusconi išlaikė savo nepaprasto patrauklumo galią. Nuo taupymo pastangų išvargę italai galėtų būti pakankamai pikti, kad jį vėl grąžintų į valdžią. Bet tai būtų katastrofa Italijai ir Europai“.

Paryžiaus katalikų dienraštis „Croix“ apgailestavo, kad atsistatydina premjeras M. Monti, kuris „atsidūrė prieš tas pačias problemas, kaip ir kiti panašūs prieš jį. Carlo Azeglio Ciampi, Lamberto Dini arba Romano Prodi irgi buvo pakviesti vadovauti vadinamosioms „technokratų vyriausybėms“ tam, kad šalį išgelbėtų nuo finansinio žlugimo.

Tačiau juos kaip galima greičiau išprašė ta politinė klasė, kuri norėjo toliau varyti mažus savo biznelius. Galime tik viltis, kad šįkart italų visuomenė sukils, pasipriešins ir palaikoma likusiosios Europos reikalaus, kad M. Monti atsistatydinimas nebūtų „neatšaukiamas“.

Pasak Amsterdamo dienraščio „Telegraf“, „kitaip nei S. Berlusconi, M. Monti Europoje gerbiamas. Jis įgyvendino griežtą taupymo politiką, pakėlė pensijinį amžių ir valstybinius mokesčius ir kovojo su mokesčių vengimu. Tuo tarpu jau prasidėjo rinkimų kova. S. Berlusconi valdoma žiniasklaida veda entuziastingą kampaniją už savo darbdavį“.

Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“ nuomone, Mario Monti pradėjo Italijos ekonomiką sanuoti, bet darbo nesugebėjo užbaigti, nes „Italijoje meluojama patiems sau ir linkstama prie nuomonės, kad tos šalys, kurios susitvardo, laikosi taisyklių ir valdo savo biudžetus, turėtų visų interesų labui  maloningai iš bėdos ištraukti ir savo nedrausmingus partnerius. 

Todėl menka paguoda, kad amžinasis sugrįžėlis ir populistas S. Berlusconi rinkimų tikriausiai nelaimės. Sunkiau slegia tai, kad pavojuje atsidūrė nors ir maži, bet jau pasiekti rezultatai ir kad būtinos reformos nustumiamos toli į ateitį“.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...