captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Gydanti atminties galia

Trijų karalių šventę užgožė kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio nužudymas. Žiniasklaidoje prasidėjo žudikų smerkimas ir kaltųjų paieškos.
R. Sakalauskaitė, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
R. Sakalauskaitė, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Trijų karalių šventę užgožė kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio nužudymas. Žiniasklaidoje prasidėjo žudikų smerkimas ir kaltųjų paieškos.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, iki gyvenimo pabaigos jautęsis atsakingas už vagis, žmogžudžius, „mergaites, prekiaujančias savo kūnu“, mėgo cituoti vokiečių pedagogą ir rašytoją F. F. Fosterį, XX amžiaus pradžioje rašiusį: „Eidamas gatve ir sutikęs vedamą kalinių būrį, visuomet nusiimu kepurę ir jiems nusilenkiu. Man atrodo, kad daug kas blogo jiems atsitiko per mūsų kaltę. Mes nesugebėjome budėti žmogaus sargyboje nuo pat pirmųjų jo metų“. Šie, prieš du dešimtmečius pasakyti tuometinio Arkikatedros klebono žodžiai buvo jo gyvenimo credo.

Pasirodo, ir atmintis, apie kurią byloja knygos, turi gydomąją galią.

Apysaką „Sename dvare“ lietuvių literatūros klasikė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana pradeda nuo laimės akimirkos aprašymo: mergaitė sėdi po gluosniu žydinčiame sode ir siuvinėja staltiesėlę mamai. Kūrinį, kuriame žmogaus atmintis susigrąžina dingusį pasaulį, naujamečiame koncerte Vilniaus paveikslų galerijoje priminė Šatrijos Raganos gerbėjų bendrijos narė literatūrologė Brigita Speičytė.

„Atmintis, ypač prarasto pasaulio, gali būti labai skausminga ir kankinanti, – teigė literatūrologė, – tačiau Šatrijos Raganos apysakoje susiduriame su laiminga atmintimi, nors ir persmelkta praradimo liūdesio ir melancholijos. Tai ir yra meno paslaptis – nuskausminti, išgydyti atmintį. Šią paslaptį praskleidžia ir „Sename dvare“ apysakos pradžia: pasakojimas pradedamas nuo vieno vaikystės atsiminimo – absoliučios laimės akimirkos patyrimo, kurioje yra visa, ko žmogaus gyvenimui reikia: namai, žydintis sodas, artimieji (motina, tėvas, brolis), meilė, grožis (žydinčios rožės), gerumas.“

B. Speičytė priminė, kad panašiai kaip Šatrijos Ragana, savo gyvenimo pasakojimą biografiniuose užrašuose „Mes gyvenome“ pradeda Marcelijus Martinaitis. Tokie atsiminimai neleidžia gyvenimo sumenkinti, kad ir koks sunkus jis būtų. Tokia atsiminimų pradžia duoda toną visam pasakojimui, kad jis netaptų skundu, dejone, sąskaitų suvedinėjimu.

Gydomąją atminties galią liudija iki kraujo vyresniajai gyventojų auditorijai pažįstamas Eldaro Riazanovo filmas „Likimo ironija, arba po pirties“, be kurio daugeliui vis dar neįsivaizduojamas Naujųjų metų sutikimas. Tačiau tik šiandienos žiūrovai filme greta vienodų, beveidžių daugiaaukščių namų išvydo stovinčią cerkvę – gyvenimo už geležinės uždangos alternatyvą. Nieko nuostabaus, kad jaunoji „Facebook“ vartotojų karta nesupranta, kodėl jų seneliai, draudimų ir deficito pasaulio įkaitai, mintinai mokėdami aktorių tekstus, vis dar žiūri šį filmą. Vyresniesiems jis prabyla apie gydomąją atminties, kai buvo ketvirčiu amžiaus jaunesni, jėgą.

Šatrijos Raganos ir M. Martinaičio mintys apie gydančią atmintį, kuri neskatina suvedinėti sąskaitų, ypač svarbios šiandien. Tokios atminties trūksta verkiantiems dėl lito laidotuvių, sovietmetyje likusios jaunystės ar amžinių valdžios intrigų.

Kiekvienas turi ieškoti savo sielą gydančių atsiminimų. Tiesa, yra ir kitų alternatyvų. Švenčiant Tris karalius kunigas Kęstutis Dvareckas siūlė greta išminčių Kasparo, Merkelio ir Baltazaro rašyti ir tuose namuose gyvenančio žmogaus vardo pirmąją raidę. Kas rytą ir vakarą rakindamas duris ir matydamas garbingoje draugijoje įrašytą savo vardą būsi priverstas elgtis kaip išminčius, kuris šviesą ir gėrį dalija bei daugina nesižvalgydamas į valdžią, neapgailestaudamas dėl praeities praradimų ir nelaukdamas kitų pagalbos.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...