captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaidas Jauniškis. Miegantis Tomas

Praėję metai pasibaigė visišku fiasko, valstybę ištikusia koma. Galima teigti ir kitaip – komoje po žiauraus sumušimo atsidūrė vienas jos pilietis, menininkas, kompozitorius, perkusininkas Tomas Dobrovolskis, šeštadienį LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ skambėjusiame komentare sako kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis.
T. Dobrovolskis. „Facebooko“ paskyros nuotr.
T. Dobrovolskis. „Facebooko“ paskyros nuotr.

Praėję metai pasibaigė visišku fiasko, valstybę ištikusia koma. Galima teigti ir kitaip – komoje po žiauraus sumušimo atsidūrė vienas jos pilietis, menininkas, kompozitorius, perkusininkas Tomas Dobrovolskis, šeštadienį LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ skambėjusiame komentare sako kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis.

Bet kaip tik šis įvykis dar kartą parodė, kaip giliai komoje yra sustingęs valdžios žvilgsnis – požiūris į jos pačios piliečius. Galima būtų priekaištauti, neva čia neverta švaistytis metaforomis ir absoliutinti  paskiro kriminalinio reikalo, pakanka konstatuoti, kad tai – nelaimingas atsitiktinumas ar dėsningas prastos skylės (baru nepavadintum) veiklos rezultatas, bet visa tai tik dar prikišamiau paliudytų kriminalizuotą mūsų pačių sąmonę. Tiesiog: vieną žmogų spardė keli nežmonės, o valstybė tuo metu ramiai stovėjo po medžiu ir nieko nedarė.

Galima atmesti katastrofizmą ir metaforas, bet akivaizdu: šaliai besirūpinant įsivesti europinę valiutą, valdžia vis labiau tolsta nuo tikrųjų europietiškų vertybių. Pliki faktai teigia būtent tai: policija to baro nėra įvardijusi kaip probleminio, tikino nesenoje spaudos konferencijoje Vilniaus meras Artūras Zuokas, – nors nuo 2012 m. už viešą alkoholio vartojimą prie baro, t. y. jo apylinkėse, buvo nubausta 40 asmenų. Ne vien tai – buvo ir skambučių dėl panašių sumušimų, ir sumuštųjų vežimo greitosiomis į ligonines, ir net rasizmo – „netinkamos“ odos spalvos asmenų sumušimo.

Citata: „Parašus rinkome, raštus visi kaimynai rašėme. Niekas nepadeda. Baras veikia kaip veikęs. Turbūt reikia, kad ką užmuštų“, – nelinksmai kalbėjo virš baro gyvenantis Robertas.“ Tai – citata iš 2012 m. spaudos, nacionalinio dienraščio („Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“, 2012 10 07). Bet ne pranašiška – ir po tokių įvykių niekas nesikeičia, valdžia ir toliau svarsto alkoholio licencijas, išorinį apšvietimą ir pan. – kaip kad kelyje atsivėrusią duobę bandytų aptverti ir apšviesti, bet visi turėtume ją apvažiuoti. Nes, pasak valdžios, daug kas vyko ne toje skylėje, o šalia, gal ir per 10 cm nuo durų, bet vis tiek ne viduj. Kas, kad ten gėrė. Gerti juk neuždrausta. 

Liaudies išmintis sako, kad velnias slypi detalėse. Iš tiesų jose, bet kitaip: detales pasitelkti labai veiksminga norint išsisukti nuo esmės, ir jomis, nereikšmingomis šalutinėmis temomis,  bandomi slėpti faktai ir principai. O detales gaminti valdžia yra didmeistrė. Juk bet kuri partija, atėjusi į valdžią, pastaruosius dešimtmečius vadovavosi vienu metodu: įdarbinti savus gimines ir artimuosius. Tai leido prigaminti tiek biurokratų ir abejotino reikalingumo įstaigų (įskaitant saulėlydžio komisijas), kad po to beliko tik teisiškai nustatyti jų kompetencijų ribas ir atsakomybes, t. y. pagrįsti jų reikalingumą. O tam reikalingi papildomi raštai, poįstatyminiai aktai, teisiniai išaiškinimai, kurių pinklėse pasimeta ne tik eilinis pilietis K., bet ir pati valdžia: net jeigu ji ir imtų sveikiau matyti reikalus, bet koks biurokratas jai galėtų įrodyti, kad frontas yra ne ten, kur siekia kulkos, jis baigiasi sulig šautuvo taikikliu, o atskirais atvejais ir gaiduku.

Todėl jų dėka mes matome ne tik siurrealistiškai iškreiptą realybę, bet ir veiklą, kuri iš tiesų yra veiklos imitavimas. O taip, įvairiausios įstaigos, už kurių abejotinos kokybės paslaugas mes priversti mokėti, išmoko gražiai atsakinėti į klausimus, taktiškai atsirašinėti, bet tikrovė nuo tų raštų nesikeičia. Kaip šiurpus juokas šiandien skamba Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto (!!!) departamento direktoriaus Henryko Surovyčiaus atsakymas dėl minėto baro veiklos 2012 metais: tarp priemonių gerinti aplinką paminėtas ir planas „rengti teminius vakarėlius (savaitgalius), kviečiant profesionalius menininkus“. Gal kaip tik į tokį ir buvo atėjęs Tomas Dobrovolskis?

Naivu būtų klausti, ar šiandien kas iš tokių planų autorių prisiėmė atsakomybę. Kaip rašė vienas žurnalistas, dabar Vilniaus miesto Tarybos nariams „tenka sunkus uždavinys nežlugdyti verslo ir tuo pat metu sudrausminti vilniečių nepasitenkinimą keliančias pasilinksminimo įstaigas“.

Sudėtinga užduotis, ar ne? Net sunku būtų įsivaizduoti, kaip yra suvelta sąmonė, kad toks sakinys – ir toks uždavinys – tampa taip lengvai įvardijamas kaip problema. Išvertus į sveiką mąstymą tai reiškia pasirinkimą, ar plėtoti verslą ir leisti užpuldinėti, o galbūt ir žudyti žmones, ar kurti saugų miestą, bet laidoti abejotino verslo aplinką. Apskritai, jei dar kyla toks klausimas, tai apie ką kalbame? Apie banditų valdomą nelegalų biznį Lietuvoje 1990-aisiais? O gal Bronksą, Njū Džersį prieš 30 metų, apie ką mums papasakoja Holivudo trileriai? Ar apie buvusią Europos kultūros sostinę? Tada gal dar imkimės „ekonominių argumentų“ ir pasvarstykime, gal vardan palankios verslui aplinkos iš tiesų apsimokėtų paaukoti bent keletą gyvybių per metus? Juk ilgainiui ir kitų šalių mafija savo strateginius susitikimus rengtų čia, o jos bosų savaitgaliai atneštų ženklių permainų šalies biudžetui. Naujasis konferencinis turizmas. Juk nuo šių metų PVM kažkodėl pamažintais viešbučiams, bet ne, sakykime, kultūros renginiams.

Plėtoti tokias antiutopijas galima ilgai ir pasimėgaujant. Bet tai dvelkia mazochizmu, nes juodu humoru ginamės nuo įsigaliojusios kreivos logikos: panekonominiai parametrai nusveria žmogaus gyvybę ir valdžia, tai teigdama, negerbia nei kitų, nei savęs. Ji tampa Chamu. Bet kol Tomas miega, pafantazuokime ir utopiškai naivius naujamečius sapnus. Valdžia  vis dėlto nusprendžia, kad vietoj visų Seimo paskelbtų metų, valstybės įvaizdžio kūrimo grupių ir be galo plėtojamų neveiksmingų strategijų sukuriama viena, dar vis nebuvusi įvardinta: „Pagarba žmogui ir jo gyvybei“. Neskelbiami jokie kiti metai, nesudarinėjamos jokios parlamentarų komisijos, o tiesiog – kad ir už 10 milijonų eurų – perskaitomos mokslininkų seniai padarytos išvados dėl savižudybių, dėl emigracijos, surenkami visi jau seniausiai sukurti įstatymų dviračiai, leidžiantys mažinti mirtis keliuose, – ir ištraukus iš jų esenciją pradedama realiai dirbti ir steigti tvarkas, kurios leidžia rūpintis pirmiausia pačių piliečių gyvybe ir gerbti juos pačius. Pertvarkomos vieno langelio politikos į tikro veiksmo realijas. Sumažintas biurokratų skaičius leidžia padidinti algas ir policijai, ir mokytojams. Sociologai aptinka, kad žmonės nyksta iš mūsų šalies ne dėl oraus ekonominio buvimo kitur, o tiesiog todėl, kad net ir prie labai neblogos ekonomikos – o tokia ji ir yra, žvelgiant net ne pasauliniu mastu – jie čia nesijaučia gerbiami. Nors tyliau, mandagiau, bet vis dar esame pasiunčiami tolyn valdžios ir jos atstovų; dar vis į mus nekreipiama dėmesio – ir patys tuo užsikrečiame. Biurokratai kiekviename bando aptikti korupcijos šešėlį, žiniasklaida kiekvieną įvykį stengiasi versti kriminalu ar skandalu, ir mes vietoj atviro pasisveikinimo su kaimynu įtariai jį nužvelgiame. Dar toli iki bendrijos, juo labiau – bendruomenės. Dar vis mums teigiama, kad esame sukurti tvariai, palankiai ir draugiškai verslo ir valstybės aplinkai, o ne ji – mums. Dar vis žalio miesto įvaizdis, bet ne tikras parkas.

Tą pačią paskutinę senų metų savaitę pasirodė ir kita žinia: Lietuvos apeliacinis teismas atmetė kino režisieriaus Algimanto Maceinos skundą ir paliko galioti buvusį nuosprendį kalėti aštuonerius metus. Ir čia prisimena epizodas iš spalį Pretorijoje vykusio atleto Oskaro Pistoriaus teismo, kurį galėjome stebėti per CNN kaip Holivudo filmą. Į vieno socialinio darbuotojo pasiūlymą Pistoriui bausmę už nužudymą sumažinti iki trejų metų viešųjų darbų teisėja paklausė: „Ar jūs manote, kad tai bus visuomenei sveika?“

Nesilankau teismuose, todėl nežinau, ar ten pasigirsta tokie klausimai. Abejoju. Nes Pietų Afrikos Respublikoje atstovaujančioji jos teisę šiuo klausimu pareiškė, kad teisiamas yra ne vien paskiras žmogus už tam tikrą nusikaltimą; teismas turi būti ir pavyzdys visuomenei, jos brandos ir drauge – jos apsaugos ir moralinės sveikatos rodiklis. Todėl kai priteisiamos kompensacijos už per krizę sumažintus atlyginimus anaiptol ne Pietų Afrikos prokurorams, norisi Lietuvos Konstitucinio teismo paklausti – ar jūs manote, kad tai yra visuomenei sveika? Abejoju, kiek gerai visuomenei bus tiek laiko sėdintis už grotų kino režisierius, galintis ir dirbti, ir kurti. Nežinau, kiek ekonomiškai apsimokės suspardyti šalies piliečiai, bet užtat veikianti skylė. Kažin kiek yra naudingas negalintis kurti menininkas, iš šalies institucijų panieką juntantis žmogus, vėliau pasitrauksiantis iš gyvenimo ar išvyksiantis dirbti daug ir toli? Ką, be žmonių, šita visuomenė dar turi?

Jei vis dėlto valdžia nesugalvos šių metų paskelbti „Pagarbos ir jautrumo žmogui“ metais (o tuo aš tikrai neabejoju), būtų labai sveika juos paskelbti mums patiems: realiai pradėti gerbti save ir kitus. Kažin ar kitaip išvis įstengsime pabusti ir keltis.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...