captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką Angela Merkel ir Viktoras Uspakichas (ne)turi bendro?

Lietuvoje šiuo metu sunkiai formuojasi nauja vyriausybė. Nors Vakarų Europoje yra ir prastų pavyzdžių (Belgija, Italija), su pavydu galime žiūrėti į kai kurias kitas Vakarų šalis, kur ir politinės partijos brandesnės, ir laikraščiai įvairesni. Partijos ten ne tokie balaganai, o kritiška žiniasklaida stengiasi pateikti daugiau nuomonių ir jas tvirčiau pagrįsti. 

Lietuvoje šiuo metu sunkiai formuojasi nauja vyriausybė. Nors Vakarų Europoje yra ir prastų pavyzdžių (Belgija, Italija), su pavydu galime žiūrėti į kai kurias kitas Vakarų šalis, kur ir politinės partijos brandesnės, ir laikraščiai įvairesni. Partijos ten ne tokie balaganai, o kritiška žiniasklaida stengiasi pateikti daugiau nuomonių ir jas tvirčiau pagrįsti. 

Štai, gruodžio 5–7 dienomis Hanoveryje vyko Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) suvažiavimas, pradėjęs ruošimąsi kitų metų rugsėjo rinkimams. Daugeliui laikraščių iš karto krito į akį ne tiek tai, kad Angela Merkel perrinkta partijos pirmininke, kiek tai, kad ji perrinkta beveik vienbalsiai.

Kodėl nebuvo jai jokios opozicijos pačios partijos gretose? Gana kritiškai iš užsienio atsiliepė Austrijos dienraštis „Standard“, pavadinęs suvažiavimą, jei ne tiesiai šviesiai „balaganu“, tai bent „tris dienas trukusiu Angelos Merkel šou“, kuriame pernelyg aidėjo ją liaupsinantys „superlatyvai“.

„Tiesa, – tęsė Vienos laikraštis, – nedarbo lygis Vokietijoje net ir po jau kelerius metus trunkančios ūkio ir finansų krizės yra žemas, o socialiniu draudimu pakaustytų darbo vietų skaičius – aukštas. Tačiau džiūgesys, kuriuo pasitinkama A. Merkel, turi ir savo atvirkštinę pusę. 

Tas džiūgesys dengia tylą už krikčionių demokratų partijos pirmininkės ir kanclerės pečių. Kas pasižiūri ir pasiklauso atidžiau, pamato ir partijos problemas. Ji praranda šalininkų didmiesčiuose, ji nebeturi įtikinamų pasiūlymų kovai su didėjančiu pensininkų vargu, ir neaišku, kaip ji pereis prie  naujos energetikos“.

Pačioje Vokietijoje Šverino „Volkzeitungas“ irgi pažymėjo, kad „socializmo laikus primenantys rinkimų rezultatai išreiškia krikščionių demokratų partijos viršininkės sugniaužto kumščio dominavimą. Ji partiją valdo, o eiliniai nariai seka paskui ją.

Beatodairiškai kaip ir Jekaterina Didžioji, kurią laiko sau pavyzdžiu, A. Merkel savo varžovus vieną po kito nušalino nuo svarbių postų, o partiją gerokai pertvarkė. Partija – tai aš. Ar atominės energetikos atsisakymas, ar karo tarnybos užraukimas – krikščionių demokratų partija lig šiol nurijo visas karčias piliules.  

O jeigu tiki nuomonių apklausomis, tai jai nelabai ir pakenkė. Kultūrinė kova tarp konservatorių ir modernizuotojų, kurios būgštauta, Hanoverio suvažiavime neįvyko“, – teigė Šverino dienraštis.

Visai kitaip padėtį įvertino Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“. Jam kaip tik atrodė, kad partija per daug jau pasisuko į modernizuotojus ir nusisuko nuo savo krikščioniškų vertybių: „jau vien diskusijos apie tos pačios lyties porų lygų traktavimą rodo, kad partija verčiama galvoti apie savo rinkėjų rato plėtimą.

Didžiuma rytinės Vokietijos piliečių yra ateistai arba agnostikai. Be to, krikščionių demokratų partija praranda vis daugiau populiarumo didžiuosiuose miestuose: tik trijuose iš dešimties didžiausių Vokietijos miestų krikščionys demokratai tebeturi merus. Tai išdava pirmyn žengiančios liberalizacijos visuomenės ir pasaulėžiūros klausimais“, – rašė Lenkijos sostinės dienraštis.

Panašiai, bet ironiškiau atsiliepė Frankfurte leidžiamas finansų dienraštis „Börsen-Zeitung“. Anot jo, „jeigu pasitiki pirmaisiais įspūdžiais, tai krikščionių demokratų patrtijai labiausiai rūpėjo lanksčios kvotos moterų paskyrimui į vadovaujančias pozicijas, homoseksualių ir heteroseksualių santuokų sulyginimas valstybinių mokesčių atžvilgiu ir motinų rentų padidinimas.

Jeigi tai yra centrinės temos populiariai partijai, besitikinčiai 2013-ųjų rudenį vėl patekti į Vokietijos vyriausybę, tai, sakytume, temos visai ne tos. Juk, kai neišspręsta euro ir bankų krizė, aktualieji klausimai visai kitokie“, – teigė Frankfurto laikraštis.

Pasak Berlyno „Tageszeitungo“, „krikščionių demokratų partija niekada nepasižymėjo stipriaus debatais. Tačiau A. Merkel eroje ji nugrimzdo į intelektualaus budrumo komą. Tai kaina už tai, kad A. Merkel savo kursu per patį vidurį prišvartavo partijos laivą ten, kur dalykai truputį nuobodūs ir drungni.

Iš tiesų, jos tradiciniai rinkėjai murkia, didmiesčiai prarandami, partija tapo aplodismentų mašina. Antra vertus, Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga gali prisijungti prie kitų kontekstų ir ji pajėgi kurti koalicijas su socialdemokrastų partija, žaliaisiais ir laisvaisiais demokratais (liberalais).

Opozicijai su A. Merkel einasi kaip tam kiškiui su ežiu, kuris visada jau laukia prie tikslo. Ar opozicija turi prieš tai receptą?“ – klausia Berlyno nepriklausomų kairiųjų laikraštis.

Šiuo metu, žinoma, krikščionys demokratai vadovauja vyriausybei koalicijoje su laisvaisiais demokratais (liberalais). Bet, kaip rašė Italijos dienraštis „Il Sole 24 Ore“, lietuviškai išvertus „Saulė 24 valandas“, „A. Merkel žino, kad dabartiniam koalicijos partneriui gręsia per kitų metų Vokietijos Bundestago rinkimus nebeperšokti penkių procentų barjero, užtat ji vengė pernelyg šiurkščių tonų socialdemokratų ar žaliųjų adresu.

Būtent jų jai dar gali prireikti kaip koalicijos partnerių“.

Panašiai rašė ir Diuseldorfo laikraštis „Rheinische Post“. Jo nuomone, nors laisvųjų demokratų (liberalų) partija lieka kanclerės favorite – ji ją pavadino „Dievo išbandymu krikščionims demokratams“, – vis dėlto „santykiai tarp šių dviejų pageidaujamiausių partnerių taip atvėso, jog mažai kas apraudotų šios koalicijos nutrūkimą“.

Kodėl A. Merkel Vokietijoje tokia asmeniškai populiari? Gal dėl to, kad ji neįsivėlusi į jokius skandalus, – rašė dešiniųjų liberalų dienraštis Frankfurter Allgemeine, žinomas savo labai rimtu, kartais intelektualiu turiniu.

Anot jo, „A. Merkel, kiek žinoma, nepriėmė jokių kreditų ar paskolų iš, sakykim, turtingos draugės tam, kad finansuotų savo vasarnamį Uckermarke. Ji tam neužstatė nė savo tėvo Biblijos.

O savo daktaro disertacijos ji nenurašė iš mūsų laikraščio. Ji neturėjo jokių meilės reikalų su jaunesniu vyru, visai jau nekalbant apie jaunesnę moterį. Ji netgi atsilaikė pagundai skaityti brangiai apmokamas paskaitas komunalinių paslaugų bendrovėms.

Užtat nenuostabu, kad besikeičiančiai Vokietijos krikščionių demokratų partijai nelieka nieko kito, kaip tik šlovinti savo kanclerę: jai, Angelai Merkel, partijoje nėra jokios alternatyvos.

Bet jei vieną dieną užges kanclerės aura, tada pamatysime, kaip tuščia aplink ją partijos viršūnėje pasidarė“, – teigė „Frankfurter Allgemeine“.

Kitame savo straipsnyje tas pats laikraštis rašė, jog „Angela Merkel žingsnelis po žingsnelio, kaip jai įprasta, suka į kairę“.

Oldenburgo dienraštis „Nordwest-Zeitung“ taip pat pastebėjo, jog A. Merkel eroje „nebėra nei kronprincų, nei kronprincesių. A. Merkel pati viena yra Vokietijos krikščionių demokratų partija. Su visais iš to kylančiais pavojais“.

Tačiau Kylio miesto dienraštis „Kieler Nachrichten“ pažymėjo, jog „kažkada atėjo laikas, kai žmonės nebenorėjo matyti Helmuto Kohlio, [buvusio krikščionių demokratų vadovo ir keturių kadencijų kanclerio]. Angelai Merkel nuo to dar labai toli. Tą lemia ne tik ji, bet ir tai, kad nei krikščionių demokratų partijoje, nei opozicijoje nematyti žmogaus, kuris dirbtų geriau už ją“.

Iš viso to galime įžvelgti du panašumus tarp Angelos Merkel ir Viktoro Uspakicho – bent savo partijoje jiedu labai mylimi ir nė iš tolo neturi sau  tolygių, bet ir dar daugiau skirtumų, tarp kurių – vieno aiškus sąžiningumas ir didžiulė kompetencija. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...