captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tarp minių ir individualistų

Gruodžio 7-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidarytų trijų parodų kokybė man leistų šiame komentare be jokio sąžinės graužimo piktnaudžiauti superlatyvais, bet aš valingai pasistengsiu ištrūkti iš komplimentinio į įprastesnį, argumentacinį lauką, saikingai pabarstydamas reklaminius prieskonius.
 
Nacionalinės dailės galerijos nuotr.
Nacionalinės dailės galerijos nuotr.

Gruodžio 7-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidarytų trijų parodų kokybė man leistų šiame komentare be jokio sąžinės graužimo piktnaudžiauti superlatyvais, bet aš valingai pasistengsiu ištrūkti iš komplimentinio į įprastesnį, argumentacinį lauką, saikingai pabarstydamas reklaminius prieskonius.

Visas tris parodas jungia bendras siužetas, pasakojantis apie individo ir visuomenės santykių atspindį mene. Didžiausią šio rinkinio parodą, pavadintą „Minios“, galima apžiūrėti dviem būdais. Pirmasis, akivaizdžiausias, sekti parodos kuratorių Linaros Dovydaitytės ir Dovilės Tumpytės sukurtos koncepcijos scenarijų. Kaip teigia kuratorės, parodoje analizuojamas modernių laikų, arba – nuo 18 amžiaus iki šiandien – minios vaizdiniai lietuviškame ir lituanistiniame mene. Tai – paslaptinga, gąsdinanti, revoliucinė ir maištinga minia. Parodoje eksponuojami beveik pusantro šimto kūriniai sugrupuoti į ketverius teminius skyrius. Pirmame rodoma dvikryptė minios transformacija: į publiką ir atgal, antrame – analizuojama ritualuose dalyvaujanti ir, iš pirmo žvilgsnio, nepavojinga minia, trečiame aptariamas minios ir individo santykis, ketvirtame – klausiama, kas bijo nepaklusnios minios.

Paklūstant koncepciniam parodos žiūrėjimui, lankytojai gaus intriguojančią, beveik detektyvinę istoriją, kurioje yra turbūt visi šiam žanrui būtini elementai – paslaptinga atmosfera, daugybė mįslių ir nevienareikšmis herojus – minia. Bet finalinės scenos, kuriame atskleidžiama nusikaltėlio tapatybė, šioje parodoje nėra – ir tai, priešingai nei literatūroje, žiūrovui suteikia papildomą pramoginę satisfakciją.

Galima rinktis ir kitą vaikščiojimo po parodą variantą – nesilaikant koncepcinio maršruto, sustoti ten, kur įdomu. Žinoma, rezultatas bus toks pat – teks apžiūrėti viską, nes ekspozicijoje nėra silpnų vietų. Kaip minėjau, čia rodoma apie pusantro šimto kūrinių – 19 a. litografijos, 20 a. fotografijos, visą chronologinį spektrą dengianti tapyba, filmai, jų ištraukos ir video meno instaliacijos. Beveik visi darbai publikos nenužiūrėti, surinkti iš keliolikos privačių kolekcijų, muziejų ar asmeninių menininkų rinkinių. Aš radau pritrenkiančių eksponatų, kurių daugybės niekada nebuvau matęs, o tie keli matyti, atsiradę naujame kontekste, ir lydimi išsamių anotacijų, atrodo labai netikėtai. Toks yra Vincento Gečio 1960 metais nutapytas paveikslas „Vitrina“ – puikus klasikinio lietuviško modernizmo šedevras iš Modernaus meno muziejaus kolekcijos. Arba Vincento Slendzinskio 1896 metais nutapytas „Sereikiškių parkas“. Jame dailininkas nupiešė grupę tuometinių Vilniaus dviratininkų pasivažinėjimą miesto parke. Anotacija paaiškina, kad 19 a. pabaigoje Sereikiškių parkas buvo dviratininkų mėgstama pasivažinėjimo vieta. Tuo labai piktinosi dauguma miestelėnų, mat dviratininkai trukdydavo ramiam pasivaikščiojimui. Yra paveiksle ir kitas aspektas - kūrinyje pavaizduota 19 a. dailėje itin retai aptinkamo viešo miesto gyvenimo scena, nes carinė cenzūra draudė vaizduoti socialinius įvykius ir kontroliavo vaizdų cirkuliavimą. Publika, be abejo, stoviniuos prie ypač nedažnai rodomo paveikslo – Šarūno Saukos „Pragaro“ iš Edmundo Armoškos kolekcijos.

Antroje parodoje „Maršas“ irgi kalbama apie minias, ir taip pat - specifines. Penktoje NDG ekspozicijų salėje rodomos žinomo Vilniaus fotožurnalisto Iljos Fišerio 1946-1953 metų, stalinistinių metų, fotografijos, kuriose akcentuojamas vienas tipiškų totalitarinės kultūros reiškinių – masinės demonstracijos. Nuo 1946 metų sovietinėje spaudoje dirbęs fotografas kasmet gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją išeidavo į Vilniaus gatves ir rengė fotoreportažus, kurie šiandien istoriškai liudija, kaip naujasis raudonas kalendorius Lietuvos visuomenę politiškai surišo su bendra Sovietų Sąjungos sakralizuota erdve ir mitiniu laiku. Parodos kuratorė Margarita Matulytė viename iš parodą lydinčių tekstų rašo: „Fotografijos liudija totalitarinės sistemos išugdytą discipliną, o demonstracijų dalyviai įsitraukia į sovietų ideologinį žaidimą – ribos tarp tikroviškumo ir spektaklio nubrėžti neįmanoma“. Žiūrovai gali pabandyti bent subjektyviai tokią ribą nusibrėžti, tereikia akylai panagrinėti nuotraukas. Štai, sunkiais, ilgais paltais vilkintys vaikinai neša instaliaciją – Sovietų Lietuvos herbą. 1949 metai, lapkričio 7-oji. Tribūna su partijos vadovais, demonstrantų kolona išsirikiavusi, lyg kariuomenės būrys. Bet staiga akis užkliūva už vieno iš herbo nešėjų veido – jis užsiauginęs ilgas, iššaukiančias, tarytum būsimos rokenrolinės epochos žandenas. Ir fotografo pagautas žvilgsnis lyg ir pašaipus. Jam, einančiam tuometinio Dailės instituto kolonos priekyje, visa tai – be abejonės – spektaklis.

Apie tokius, nepasiduodančius nei disciplinai, nei miniai žmones kalbama trečioje NDG parodoje – Eglės Mikalajūnės kuruotoje „Apie praeivius ir kaimynus“. Šią parodą verta apžiūrėti su galerijos kasoje įteikiamu bukletu su žemėlapiu, nes aštuoni rodomi objektai instaliuoti ne salėse, o galerijos vestibiuliuose ir laiptinėse. Tarptautinėje parodoje rodomos praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais sukurtų performansų dokumentacijos. Jose regimi vaizdai iš pirmo žvilgsnio primena kasdienybės scenas: pamatyti realybėje, šie performansai galėtų likti nepastebėti ar nesuprasti kaip meno kūriniai. Parodoje pristatomi filmai, fotografijos, menininkų knygos bei juos lydintys tekstai atskleidžia, kad neišsiskiriantis praeivis gatvėje gali būti žmogus, nusprendęs metus neįeiti į jokią patalpą, o lovoje pasyviai gulintis – tai dirbantis menininkas, jog „nelaimingas atsitikimas“ gali būti sąmoningas aktas. Parodoje dalyvauja meninio individualizmo žvaigždės - Bas Jan Aderis, Marina Abramović & Ulay, Gino de Dominicis, Gilbert & George, Tehching Hsieh, Jiří Kovanda, Post Ars (Aleksas Andriuškevičius ir Česlovas Lukenskas), Mladenas Stilinovićius.

Beje, šioje parodoje vieną eksponatą - Gilbert & George – menininko knygas, ne tik galima, bet ir reikia liesti bei energingai versti, nes be tokio veiksmo kūrinys yra beprasmiškas. Visas šis meno siautėjimas Nacionalinėje dailės galerijoje tęsis iki vasario 17-osios. Neatidėkit apsilankymo paskutinei dienai – neprasibrausite pro minias ir individualistus.

Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...