captcha

Jūsų klausimas priimtas

Komplikacijos

Galbūt dėl to, kad niekados nemokėjau išklausyti žmogaus, negirdėjau vargstančios liaudies dejonių ir skundų, nuo praėjusios savaitės pabaigos Pašaipos dievo laikinai esu nubaustas kurtumu jau visiškai tiesiogine, nominalia to žodžio reikšme, – nors medicinos požiūriu ši laikina negalia – tai tik gripo, persipynusio su įtampa, stresu, graužatimi, nuovargiu darbuose komplikacija.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Galbūt dėl to, kad niekados nemokėjau išklausyti žmogaus, negirdėjau vargstančios liaudies dejonių ir skundų, nuo praėjusios savaitės pabaigos Pašaipos dievo laikinai esu nubaustas kurtumu jau visiškai tiesiogine, nominalia to žodžio reikšme,  nors medicinos požiūriu ši laikina negalia – tai tik gripo, persipynusio su įtampa, stresu, graužatimi, nuovargiu darbuose komplikacija.

Kaip  yra kažkas pasakęs, pats gyvenimas yra panašus į gripo komplikaciją; labai galimas dalykas, kad niekas tokių niekų dar niekam nėra ir sakęs, tačiau sentencija skamba taip, tarsi jau būtų daugelį kartų pasakyta, paleista į apyvartą prieš eilę metų.

Grįžtant prie minėtos komplikacijos pavyzdžio, noriu pastebėti, jog taip susiklosčius aplinkybėms, pasaulio stebėtojui iškyla gera proga ištirti garsą. Ne, ne, turiu galvoje ne tai, kad pas mus įprasta savo negalią demonstruoti kaip galią, trūkumus iškišti kaip privalumus, nekompetenciją – kaip kompetenciją, o tik tai, jog minėtu atveju galima be didesnių pastangų įvertinti - ką praranda ar įgyja pasaulis, ištrintas iš garso takelių, kaip „skamba“ daiktas, išjungus jo triukšmą.

„Transcendencijos tyla“ – taip vadinasi neabejotinai  labiausiai intriguojančio lietuvių filosofo A.Šliogerio  vienas iš programinių veikalų. Tylos anapus kalbos siekiamybė, -  įveikiant pasaulio sužmoginimo stichiją ir priartėjant prie pirmapradės daikto duoties, - čia iškyla kaip būties odisėjo sugrįžimo į  tikrovę nelygstamas idealas, kaip išėjimo kalbos labirintų vilionė. Dar kitaip tariant, senas filosofijos užkeikimas, raginantis sugrįžti  “prie pačių daiktų“, lietuvių filosofo vizijose yra atpažįstamas kaip reikalavimas išlukštenti daiktą iš kalbos formų.

Kelionės įvaizdis, regis, iš esmės blokuoja galimą mūsų įtarimą, kad tokios tezės formulavime viskas iškart susiveda tik į paties  filosofo alergiją plepalams, ypač kultūriškai įpakuotiems, nuo kurių norisi kaip įgeltam pabėgti, tarkime, į nepaliestos gamtos prieglobstį, čiulbančių paukščių apsuptį. Kita vertus, su mūsų iškiliu tautiečiu, regis, nesutiktų XXa. vokiečių mąstytojas H.G., skelbiantis, jog tyla kaip tik ir yra intensyviausia kalbos forma (pauzės kalbinėje artikuliacijoje, nutylėjimo iškalbingumas, pusiau nutylėjimo dviprasmiškumas, dar pridurkime – nenoro sakyti tiesą, atsisakymo duoti parodymus, nepasakymo, imu kaip pavyzdį, Darbo partijos byloje kakofonija). Jei palaikytume vokiečių mintytojo pusę, tai galbūt net ir visuotinis  nuščiuvimas gamtoje prieš audrą, spengianti tą akimirka tyla galėtų būti traktuojamas kaip įvykis kalboje, nes tik kalba išmoko kažko (prasmingai ar beprasmiškai ) laukti.

Negatyvaus garsinio reljefo patologija leidžia atpažinti faktą, jog gamtoje vis tik nėra tylos, o tik skirtingi girdimumo ar negirdimumo lygmenis, slenksčiai, tonacijų įvairovė.

Žiūrint iš subjektyviosios pusės į objektyviąją, apkurtęs pasaulis – tai tuščios garso formos, komiškai besireiškianti pasaulio koma, kai įsismarkavusi garsinė tuštuma neužkliūdama šniokščia pro kiauras ausis.    

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close