captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Metų žmogus – ar suvokiame, ką renkame?

Baigiasi dar vieneri metai. Dienraščiai, žurnalai, radijo stotys išrinko metų žmones. Kaip jau įprasta, metų žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek ir kitur pasaulyje nominuoti prezidentai, premjerai ar visai kruvini diktatoriai.
R. Valatka, V. Radžiūno (LRT) nuotr.
R. Valatka, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Baigiasi dar vieneri metai. Dienraščiai, žurnalai, radijo stotys išrinko metų žmones. Kaip jau įprasta, metų žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek ir kitur pasaulyje nominuoti prezidentai, premjerai ar visai kruvini diktatoriai.

Regis, šioje srityje skrupulų neturi nei redaktoriai, nei skaitytojai, nei vadinamieji ekspertai: kas sėdi soste, tas ir metų žmogus. O ir kam sukti galvą bandant įvertinti to vertus žmones? Tektų vargintis, ilgai aiškinti, teisintis ir vis tiek neįtiktum masėms, kurias versti galvoti tuo metu, kai per miestus ritasi šventė, būtų ne tik politiškai nekorektiška, bet, ko gero, ir nehumaniška.

Bet jei būtų tokia galimybė? Jei iš tikrųjų rinktume metų žmogų, o ne prisegtume soste sėdintiesiems dar vieną geležėlę, ką Lietuvoje turėtume skelbti metų žmogumi?

Pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas 2014-aisiais mus labiausiai sukrėtė, sujaudino? Be jokių abejonių, tai buvo karas. Europai metų pradžioje to visai nesitikint, 2014-ieji virto kruvino karo Europoje metais. Rusija užpuolė Ukrainą, užgrobė daugybę jos žemių, sugriovė dešimtis miestų ir kaimų, žuvo tūkstančiai karių ir civilių.

Todėl žvelgiant iš karo lauko taško iškyla dvi Lietuvos figūros, tinkančios metų žmogaus titului. Tai – bendrovės „Agrarinės paslaugos“ direktorius Eimutis Ramoška ir trečią dešimtmetį Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis švedas Jonas Ohmanas.

Kodėl būtent jie? Kol Europos Sąjunga ir NATO, įskaitant Lietuvą, Ukrainai padėjo tik gražiais žodžiais, tuo pat metu bailiai pridurdami, kad Ukrainai negalima tiekti ginklų, šie du vyrai nedvejodami ištiesė pagalbos ranką agresijos aukai.

J. Ohmanas, vienas paramos Ukrainai grupės „Blue/Yellow“ lyderių, nuo pat Rusijos agresijos pradžios darė tai, ką turėjo daryti ES ir NATO. J. Ohmanas su bičiuliais rinko paramą Ukrainos savanorių batalionams ir patys gabeno į frontą uniformas, maistą, medikamentus ir trūkstamus prietaisus. Vienas reisas po kito.

E. Ramoška, kurio bendrovė „Agrarinės paslaugos“ nėra nei didelė, nei labai pelninga, o gal net baigė šiuos metus nuostolingai, Ukrainos armijai nupirko ir padovanojo du ekskavatorius JUMZ, tinkamus apkasams ir prieštankiniams grioviams kasti.

„Agrarinės paslaugos“ pritaikė ekskavatorius karui – pritaisė apsauginius variklių skydus ir šarvus, perdažė juos kamufliažo spalva, uždėjo tinklą ant kabinos, kad nespindėtų saulėje. Ir pasiuntė į frontą kautis su Rusijos desantininkais ir samdiniais.

Kaip sakė pats verslininkas, jam tiesiog trūko kantrybė, ir nors, kaip pats pripažino, du ekskavatoriai nepadės laimėti karo, o jo įmonė dirba nuostolingai, ukrainiečiams parama reikalinga dabar, o ne po trijų ar penkerių metų.

Verslininkas E. Ramoška ir menininkas J. Ohmanas Ukrainos ir Lietuvos laisvei padarė daugiau nei visi apie paramą Ukrainai šūkaujantys Lietuvos politikai kartu sudėjus.

Tai ypač tapo ryšku po to, kai pirmadienį prezidentūra pasigyrė, jog Lietuvos gynybos biudžetas kitais metais sieks 1,3 proc. BVP. Iš tiesų prezidentūra apsimelavo, nes mūsų gynybos biudžetas kitais metais sieks tik 1,11 proc. BVP. Tas skirtumas – dešimtys milijonų litų, kurių mūsų kariuomenė kitąmet realiai negaus.

Matome, kad net ir beprecedentės Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje mūsų politikai toliau kvailai žaidžia procentais. Mano, kad taip apgaus Kremlių, o gal nori apgauti tik pačius save? Nes ar gali V. Putino specnazą ir tankus sulaikyti kažkokie procentai?

J. Ohmanas ir E. Ramoška mums šįmet savo asmeniniu pavyzdžiu parodė, kad agresorių gali sustabdyti tik gerai ekipuoti kariai ir būtini gynybai ginklai, o ne kažkokie procentai, kuriuos kaip karštą bulvę iš vieno „Excel“ lentelės taško į kitą jau dešimtmetį mėto Lietuvos politikai.

Kol Lietuvos valstybės lyderiai plepėjo, J. Ohmanas ir E. Ramoška veikė. Todėl būtent jie, o ne Prezidentė, ne premjeras ir ne kuris nors ministras yra verti Lietuvos metų žmogaus titulo.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close