captcha

Jūsų klausimas priimtas

Virginijus Savukynas. Partizanų neigimas – naujas reiškinys Lietuvoje

Vykstantis teismas dėl paskutinio partizano Antano Kraujelio nužudymo sukėlė dideles diskusijas visuomenėje. Kol kas viešumoje nėra paskelbti teismo sprendimo motyvai, todėl sunku spręsti, kiek pagrįsti argumentai. Tačiau dabar matosi nauja tendencija – partizanų neigimas.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vykstantis teismas dėl paskutinio partizano Antano Kraujelio nužudymo sukėlė dideles diskusijas visuomenėje. Kol kas viešumoje nėra paskelbti teismo sprendimo motyvai, todėl sunku spręsti, kiek pagrįsti argumentai. Tačiau dabar matosi nauja tendencija – partizanų neigimas.

Yra toks reiškinys, kaip holokausto neigimas, – esą jo nebuvo. Už tai kai kuriose šalyse baudžiama. Panašu, kad šiandien norima įtvirtinti, jog ir partizanai buvo „banditai“, paties pasipriešinimo nebuvo. Norima apversti aiškų dalyką: partizanai buvo legitimi valdžia, o ne okupacinė. Dar daugiau – sovietinė imperija buvo terorizmą remianti valstybė. Terorizmą netgi tose teritorijose, kurias kontroliavo. Juk ji net pati nesivaržė tokio žodžio, kaip „teroras“.

Prieš dvidešimt penkerius metus, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuva, nei ištremtieji, nei partizanai ar jų vaikai nesišaukė keršto. Tai buvo tylus pilietinis susitaikymas. Tik buvo noras įvardinti reiškinius savais vardais. Stribas – tai išdavikas, o ne joks liaudies gynėjas, o „nkvdistas“ – okupantas, o ne išvaduotojas.

Tačiau praėjus 25 metams norima vėl sugrąžinti sovietinės propagandos kaltus štampus: esą partizanai – tai banditai, nes kovodami su kolaboravimu esą terorizavo taikius žmones.

Pasvarstykime: ar stribai ir „nkvdistai“ neterorizavo taikių žmonių, nėščių moterų, mažamečių vaikų, senelių juos veždami į Sibirą? Juk daugelis žuvo. Tie žmonės tiesiogiai prisidėjo prie jų mirčių. Kaip ir komjaunuoliai, kurie apdainavo gražų sovietinį rytojų. Jie padėjo nuslėpti nusikaltimą. Kaip ir mokytojai, kurie mokyklose aiškino melą apie sovietinį režimą. O kaip milicininkai ir jiems vadovavę asmenys? Juk būtent milicininkai vėliau gaudė disidentus, tuos, kurie iškeldavo trispalvę. Ar tai nebuvo nusikaltimas? Visi jie dalyvavo milžiniškame nusikaltime prieš žmoniją.

Tad kodėl jų atsakomybės negalima pareikalauti? Jei jau reikalaujame, tai reikalaukime iš visų sąžiningai. Akivaizdu, kad tokia pozicija veda į pilietinę nesantaiką. Tačiau ji logiškai išplaukia iš partizanų neigimo.

Kiek šiandien teismai priima neteisingų sprendimų? Tačiau juk dėl jų teisėjas nesodinamas į kalėjimą (nebent įrodoma, kad jis paėmė kyšį). Ir dėl to, kad kartais teisėjai, policininkai, prokurorai, politikai priima neteisingus sprendimus, mes neišsižadame savo valstybės.

Nužudyti partizanai, jų vaikai, netekę tėvų, ištremti, niekinti, trypti, menkinti žmonės nesišaukia kraujo, nereikalauja keršto. Ir tikrai to nereikia. Ko reikia – sąžiningumo. Sąžiningumo sau ir savo praeičiai. Reikia pripažinti savo praeitį, o ne gražinti kagėbistinėmis klišėmis, kurios veda tik į susiskaldymą.

Partizanų neigimas veda į pilietinį konfliktą. Ir šiandien akivaizdžios Rusijos grėsmės akivaizdoje tai yra labai pavojinga.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close