captcha

Jūsų klausimas priimtas

Socdemų populiarumo šuolis: dvi Lietuvos ir A. Butkevičiaus lyderystė

Per spalį ir lapkritį, kaip liudija naujausia „Vilmorus“ apklausa, Socialdemokratų partijos (LSDP) populiarumas išaugo daugiau nei aštuoniais procentiniais punktais – nuo 14,1 proc. iki 22,7 proc. Tai gerokai pranoksta paklaidą ir leidžia tvirtinti, kad pasitikėjimas LSDP smarkiai padidėjo kaip tik tada, kai ši partija ėmė „neklausyti“ prezidentės Dalios Grybauskaitės ir burti centro kairės koaliciją.
 

Per spalį ir lapkritį, kaip liudija naujausia „Vilmorus“ apklausa, Socialdemokratų partijos (LSDP) populiarumas išaugo daugiau nei aštuoniais procentiniais punktais – nuo 14,1 proc. iki 22,7 proc. Tai gerokai pranoksta paklaidą ir leidžia tvirtinti, kad pasitikėjimas LSDP smarkiai padidėjo kaip tik tada, kai ši partija ėmė „neklausyti“ prezidentės Dalios Grybauskaitės ir burti centro kairės koaliciją.

Įspūdingai šovė aukštyn ir LSDP pirmininko A.Butkevičiaus reitingai. Manančių, kad jis geriausiai atstovauja jų interesams, per vieną mėnesį pagausėjo daugiau nei dvigubai. Teigiamai vertinančių A. Butkevičių padaugėjo 18 proc., neigiamai vertinančių sumažėjo 6 proc. Tuo metu „Baltijos tyrimų“ apklausa rodo, kad LSDP pirmininkas pagal teigiamus politikų vertinimus lapkričio antroje pusėje pralenkė net ilgai pirmavusią prezidentę D. Grybauskaitę.

Žinoma, apklausų rezultatai gali kartais neatitikti tikrovės, tačiau šis galimas neatitikimas atrodo gerokai mažesnis nei atotrūkis nuo tikrovės tų, kurie, pamatę jiems nepatinkančius duomenis, ima rėkti, kad „viskas nupirkta“. Juk galima tvirtinti, kad ir rėksnių nuomonė „nupirkta“. Pasitikėti tyrėjais būtų, ko gera, šiek tiek išmintingiau nei pasitikėti rėksniais. 

Tad kaip galėtume paaiškinti A. Butkevičiaus ir LSDP dabartinių reitingų fenomeną? Juk socialdemokratų lyderio vieša laikysena šių metų rudenį apčiuopiamai nepakito palyginti su vasara, pavasariu ar ankstesniais periodais. Jai nedarė įtakos nei kokia nors nauja įmantri įvaizdžio formavimo technika, nei „šeimininko“, „kovotojo“ ir „geležinės ledi“ aureolės, gaubusios Algirdą Brazauską, Rolandą Paksą ir D. Grybauskaitę.

Kitaip nei minėtų politikų atvejais, A. Butkevičiaus reitingų nepakėlė joks mitas apie A. Butkevičių. Jo reitingai pirmiausiai yra politinės tikrovės, o ne politinės kūrybos produktas. Politinės tikrovės, kurioje rudenį išryškėjo bent trys LSDP palankūs dalykai.

Pirma, prieš A. Butkevičių ir jo pastangas formuoti centro kairės Vyriausybę pradėtas informacinis karas, užuot šį politiką sugniuždęs, ko galbūt tikėjosi prezidentė ir jos palaikomi konservatoriai, pelnytai ar nepelnytai, bet kaip tik padarė iš jo herojų.

Tam pasitarnavo dvi aplinkybės: tai, kad puolimas prieš A. Butkevičių liudijo priešiškumą už kairiąsias partijas balsavusių rinkėjų valiai ir tai, kad jis nepasidavė spaudimui jungtis su konservatoriais, tuo parodydamas, kad turi ideologinį stuburą ir nekeliaklupsčiauja prieš prezidentę. (Apie tai, kad šis karas buvo kariaujamas ne tiek su Viktoru Uspaskichu, kiek su A. Butkevičiumi, rašiau prieš mėnesį). Neatsitiktinai A. Butkevičiaus reitingų šuolis sutapo su D. Grybauskaitės populiarumo nuosmukiu, didžiausiu per visą jos prezidentavimo laiką.

Antra, kai po laimėtų rinkimų atėjo laikas valdyti valstybę, matyt, pakito žmonių motyvai renkantis, kam skirti pirmenybę – A. Butkevičiui ar V. Uspaskichui. Tikėtina, kad pastarojo artistinė geba gerai atrodyti TV ekrane pradėjo netekti lemiamo argumento įtakos.

A. Butkevičiui, anot kai kurių vertintojų, trūksta vadinamosios charizmos. Tačiau išgirtoji V. Uspaskicho charizma nušiūra ir nukara blizgiais skutais, kai šis, tapęs Seimo nariu arba ministru, viena koja klimpsta nesibaigiančiuose skandaluose, o kita koja vis dar atlikinėja kankano judesius, mėgindamas šokti publikai, kurią šis vaizdelis jau ima erzinti.

Šelmis Viktoras patinka žiūrovams kaip aktorius, bet tautai kaip jos atstovas gali ir nepatikti. Kaip liudija Tautos prisikėlimo partijos patirtis, už balaganą gali būti mielai balsuojama, bet balagano politinė ateitis – šiukšlių maišas. V. Uspaskichas, savo ruožtu, žadėjo elgtis solidžiai, bet jau dabar nusirita iki balagano. Kad ir kultūros ministro skyrimo atveju. Skonio varguoliai mėgsta žiūrėti, kaip Radži ieško žmonos. Bet ir jiems gali nebepatikti, jei Radži pradės ieškoti nebe žmonos ar vyro, o kultūros ministro.

Trečia galima A. Butkevičiaus populiarumo priežastis – politinis déjà vu: grįžimas į socialinės atskirties sukurtą dviejų Lietuvų situaciją, kurią politiškai bene pirmąsyk išryškino prezidento Rolando Pakso apkaltos laikų įtampa. Istorija kartojasi, tik buvęs prezidento R. Pakso populiarumas dabar atitenka parlamentinės daugumos lyderiui A. Butkevičiui, o pasitikėjimo prezidente D. Grybauskaite nuosmukis kaip tik gali būti susijęs su tuo, kad ji matoma kaip „elitinės Lietuvos“ interesų atstovė.

Kas šiandien labiausiai didina įtampą tarp dviejų Lietuvų? Kiek prie tos įtampos prisideda Antrosios Lietuvos rinkėjai, vadinamieji „paprasti žmonės“? Kaip teigia apie „paprasto žmogaus“ sąvoką  sociologas Vladas Gaidys, „paprastumas“ turėtų reikšti, kad toks žmogus neturi įtakos visuomenėje – „jis turi įtakos tik tiek, kad įmeta biuletenį [į balsadėžę], niekas ir nežino tos jo nuomonės, nes jis viešai jos neišreiškia; nevadovauja kitiems žmonėms; nėra viešas, juo niekas nesidomi“.

Viešos raiškos atžvilgiu „elitinė“ Lietuva – kur kas aktyvesnė. Tad jai, ko gera, ir tenka didesnė atsakomybė dėl atgyjančios dviejų Lietuvų priešpriešos, ypač išryškėjusios per Seimo rinkimus ir pirmosiomis porinkiminėmis savaitėmis.

Dešiniųjų elgesys po rinkimų priminė 1992-uosius: vėl pristigo orumo ir savitvardos, vėl tryško neapykanta tiems, kurie balsavo už nugalėtojus, vėl buvo pilamos pamazgos ant rinkimus laimėjusių oponentų ir skelbiama politinė apokalipsė, „antrosios respublikos pabaiga“. Rinkimų išvakarėse mažametė konservatorės atžala „YouTube“ taškydamasi keiksmažodžiais džiugino vienos itin moralios ir krikščioniškos partijos politikus bei gerbėjus. Po rinkimų ši publika piktai smerkė Antrąją Lietuvą kaip tamsuolių, varguolių ir nevykėlių Lietuvą. Socialiniuose tinkluose nepraustaburnių elito pyktis ir arogancija liejosi gerokai sraunesnėmis purvo upėmis nei viešojoje erdvėje.

O tuo metu Antrosios Lietuvos gyventojai, paprasti žmonės, dažniausiai viešai nereiškiantys savo nuomonės, apipilti panieka ir purvais, balsavo rinkimuose ir atsakinėjo į visuomenės nuomonės tyrėjų klausimus. Būtent jie, o ne tie, kurie garsiai rėkė ir keikė „varguolius“, lėmė ir rinkimų rezultatus, ir apklausose šiuo metu pirmaujančių partijų ir politikų reitingus.

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...