captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Amerikiečio kataliko mintys Kūčių dieną

Šis kūdikis viską pakeičia – taip sako teologas Scottas Hahnas, naujos knygos „Džiaugsmas pasauliui: kaip Kristaus atėjimas viską pakeitė ir vis dar keičia“ autorius, žurnalui „National Review“. Teologas kalba apie „Kalėdų džiaugsmą“, o žurnalistė jų pokalbį pradėdama klausia, kas yra tas Kalėdų džiaugsmas.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Šis kūdikis viską pakeičia – taip sako teologas Scottas Hahnas, naujos knygos „Džiaugsmas pasauliui: kaip Kristaus atėjimas viską pakeitė ir vis dar keičia“ autorius, žurnalui „National Review“. Teologas kalba apie „Kalėdų džiaugsmą“, o žurnalistė jų pokalbį pradėdama klausia, kas yra tas Kalėdų džiaugsmas.

S. Hahnas atsako, kad „tai pati didžiausia staigmena, kai mums visiškai nelauktai Dievas įsikūnija. Pranašai sukėlė didingus lūkesčius dėl Mesijo atėjimo. Tačiau Dievas juos visus  pralenkė.

Kas būtų galėjęs išpranašauti būtent tokias mūsų išganymo sąlygas? Kas būtų išdrįsęs tokių net pageidauti? O įvyko taip, kad Kristuje tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Petro 1:4). Neįmanoma juk įsivaizduoti nieko mums geresnio.“

Tada žurnalistė Kathryn Jean Lopez klausia, kodėl svarbu pastebėti, kad Jėzus „nesielgia kaip įprastinis herojus“?

S. Hahnas atsako, kad „Jėzaus istorija jau tiek mus visur lydi, jog nebepastebime jos keistumo. Per tuos du tūkstančius nuo jo gimimo praėjusių metų jau pamiršome, kad Jėzaus galia buvo ištobulinta per silpnumą, kaip sakė šv. Paulius“.

„Jėzus išmoko paklusnumo per kančias. Ir taip buvo jau nuo pačios jo tapimo žmogumi pradžios. Jo kelias nebuvo antikos dievų ir epinių didvyrių kelias. Mums reikia ir vėl atgauti sugebėjimą stebėtis įsikūnijusio Dievo kuklumu – Dievo, kuris leidosi suvystomas, paskui medžiojamas kaip gyvulys ir slepiamas kaip kontrabanda“, – teigia S. Hahnas.

 Toliau žurnalistė cituoja jo tik ką išėjusios knygos žodžius, kad „raktas į Kalėdas yra šeima“ ir „raktas į krikščionybę yra šeima“. Ką tai reiškia žmonėms, kurie užaugo be motinos ar tėvo, o kartais neturėjo nė aviganio ar globėjo?

„Tai geras pastebėjimas, – pripažįsta S. Hahnas, – ir manau, jog tokie žmonės, kurie neturi motinos ar tėvo, kartais aštriau supranta išganymo prasmę. Net jei jie aiškiai ir nežino, ko jiems trūksta, jie jaučia tam tikrą stygių, trūkumą, netektį, ir tada, kai jie atranda Dievo šeimą, jie palaiminti gilesniu tos šeimos prasmės ir jėgos pojūčiu.“  

„Nė vieni žemiški tėvai nėra tobuli. Nė viena žemiška šeima neišpildo visų mūsų vilčių. Per Kalėdas Jėzus įtraukia mus į vienintelę šeimą, kuri mus patenkins, – Šventąją Šeimą, Šventųjų Bendravimą, Bažnyčią“, – teigia 1957 m. gimęs teologas S. Hahnas, 1986 m. iš protestanto tapęs kataliku.

Toliau žurnalistė K. J. Lopez klausia, kaip Marija tampa „mūsų džiaugsmo priežastimi“. Kodėl svarbu ją pažinti kaip mergelę Nazarete?

„Dėl to, – sako S. Hahnas, – jog Dievo pasirinkimu Marija pagimdė pasauliui Išganytoją, bet tai buvo Jo valia, kad ji tai padarytų savo laisvu noru. Laisvai apsispręsdama, ji tapo tokia pat savo vaiko „priežastimi“ kaip kiekviena motina – o jos įsčių vaisius yra Jėzus, mūsų džiaugsmas.“

„Kalėdoms tampant šiek tiek sekuliarizuota, pasaulietine švente, ką mes skolingi tiems, kurie Kristaus nepripažįsta, – toliau klausia žurnalistė K. J. Lopez, – bet nenori pasirodyti teisuoliški, pretenzingi ar tiesiog tapti nepakenčiami?“

„Mes jiems skolingi, – atsako S. Hahnas, – tai, ką visuomet ir visiems esame skolingi, – būtent neribotą meilę. Mes jiems skolingi žvilgsnį į mūsų pačių džiaugsmą – ne, daugiau nei žvilgsnį, mes norime, kad jie patirtų Kristaus džiaugsmą per buvimą kartu su mumis, per džiaugimąsi mūsų kompanija, bendravimu, bičiulyste.

Jei Dievas nusižemino tam, kad dalintųsi mūsų padėtimi, nusižeminkime ir mes, prisiartindami prie žmonių, kad ir kur jie būtų. Mums nereikia tapti pamokslautojais, mes teturime būti tikrais bičiuliais visiems savo bičiuliams.“

O žurnalistės K. J. Lopez klausiamas, „ką daryti kam nors, ypač krikščioniui, jei per šias Kalėdas jis nejunta džiaugsmo“, S. Hahnas atsako: „Gera išpažintis visada yra gera pradžia. Didžiausia kliūtis džiaugsmui yra mūsų pačių nuodėmės. Tai ne tiek kančia, kuri mus nuliūdina, – daugelis žmonių kenčia, o vis tiek spinduliuoja džiaugsmu. Jei žengiame kai kuriuos pirmus žingsnius užu nuodėmės ir tolyn nuo savo susitelkimo į save, galime pradėti pažinti džiaugsmą.

Antrasis žingsnis yra tarnavimas kitiems. Mes galime dairytis žmonių, kuriems dar blogiau nei mums, ir bandyti jų skausmą sumažinti. Trečia, galime priimti seną katalikišką patyrimą ir „kaip auką pateikti“ savo pačių sielvartą ir nusivylimus.

Nenoriu sumenkinti niekieno skausmo. Žinau, kad depresija, nerimas, sielvartas yra sunkūs kryžiai. Tačiau jie neturi palikti mus be džiaugsmo. Šventieji – ypač Šventoji Šeima – rodo mums praktiškai, kaip arčiau pasislinkti prie Jėzaus per sunkius momentus ir laikus. Kalėdos skatina mus priglausti prie savęs dieviškąjį kūdikį, kai mūsų nepriima į svečių namus. Kalėdos skatina mus priglausti prie savęs dieviškąjį kūdikį, kai bėgame nuo kurio nors moderniųjų laikų Erodo.“

„Jėzus ir džiaugsmas – tą patį reiškiantys žodžiai. Galime turėti džiaugsmo, galime turėti Jėzų – net pačiame kančių įkarštyje“, – baigia savo pokalbį su žurnalu „National Review“ teologas S. Hahnas.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...