captcha

Jūsų klausimas priimtas

Avelių globos diena, šv. Barbora

Gruodžio pradžioje dažnai pasninga, dirvą sukausto gruodas, naktys tada tampa šviesesnės. Tad ir į naktį per slenkstį iš namų žengti nebe taip baugu: mėnesiena blizga tūkstančiuose ledo kristaliukų. Todėl gruodžio 4 dieną lydi toks priežodis: „Šv. Barbora naktį pravaro“. Tradiciniame kalendoriuje ši diena skirta avelių ir ožkų globai. Šv. Barbora esanti jų dangiškoji globėja.  
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Gruodžio pradžioje dažnai pasninga, dirvą sukausto gruodas, naktys tada tampa šviesesnės. Tad ir į naktį per slenkstį iš namų žengti nebe taip baugu: mėnesiena blizga tūkstančiuose ledo kristaliukų. Todėl gruodžio 4 dieną lydi toks priežodis: „Šv. Barbora naktį pravaro“. Tradiciniame kalendoriuje ši diena skirta avelių ir ožkų globai. Šv. Barbora esanti jų dangiškoji globėja.

Todėl moterims nevalia ką nors daryti su avies vilna: negalima austi vilnonių skarų, užtiesalų, vynioti siūlų, mesti vilnonių verpalų, megzti pirštinių ar megztinių. Tvirtai tikėta, kad šių draudimų nepaisant, kalėdinio kirpimo vilnos būsią nedaug, o ir ta pati prasta – susivėlusi, šiurkšti. Ir žiemą avys dėl to nedaug ėriukų teatsivesiančios. O kalėdinis avių kirpimas apskritai laikytas geriausiu – žiemai avelės užsiaugina tankų ir šiltą povilnį.

Šv. Barbora užjaučia ir meilės išsiilgusias: merginos gali pamatyti savo likimo skirtąjį, jeigu šios dienos vakare suvalgys bandelę, iškeptą iš šaukšto miltų, šaukšto vandens, šaukšto druskos. Sūru! Būsimasis per sapną tikrai atneš vandens kaušelį troškuliui numalšinti.

Kaimyninėje Latvijoje išliko paprotys per šv. Barborą vaikščioti persirengėliais. Šventinis valgis – sriuba su bulviniais kukuliukais ar leistiniais. Visuma papročių byloja, kad po šv. Barboros įvaizdžiu slepiasi senojo tikėjimo dievaitė, avių ir ožkų globėja. Tik tikrasis vardas išdilo iš tautos atminties. XVI amžiau istoriografiniai šaltiniai mini prieauglio mitinį globėją – Ėraitinį.

Avys bei ožkos yra pirmieji žmonijos istorijoje domestikuoti gyvuliai. Manoma, kad indoeuropiečių protėvynėje – gal tai buvo pietinės Kaukazo priekalnės – didelės kaimenės pernelyg nuganė kalnų pievas. Polaidžio vandenys paplaudavo šlaitus, prasidėjo dirvos erozija ir žmonėms su bandomis teko iškeliauti, ieškant naujų ganyklų. Tai ir buvusi viena iš svarbiausių indoeuropiečių pasklidimo po pasaulį priežasčių.

Žiemos švenčių metu išskirtinis dėmesys avelėms – labai būdinga tradicija ir Latvijoje, ir mūsų krašte. O Barbora – vienas labiausiai paplitusių praeityje moteriškų vardų. Ir tradicinės kryždirbystės kūriniuose – koplytėlių skulptūrose – šv. Barbora dažnai vaizduojama. Šventoji gyveno III amžiuje Mažojoje Azijoje, buvo romėnų turtuolio Dioskuro dukra. Ji slapta apsikrikštijo ir davė skaistybės įžadus. Tėvas, norėdamas apsaugoti gražuolę dukrą nuo įkyrių gerbėjų, ją įkalino bokšte. Apie jos apsisprendimą sužinojo, kai Barbora paaiškino, kam liepusi iškirsti bokšte trečią langą – kad simbolizuotų Dievą Tėvą, jo Sūnų ir šv. Dvasią. Tada žiauruolis tėvas atidavė ją romėnų valdžiai. Neišsižadėjusi tikėjimo, Barbora buvo kankinama ir nukirsdinta tėvo kardu. Už tai Dioskurą staiga nutrenkęs žaibas.

Tautodailėje šv. Barbora vaizduojama puošniai apsirengusi, su karoliais, stovinti šalia bokšto. Dešinėje rankoje dažniausiai laiko taurę su ostija (paskutinio patepimo Sakramento simbolį), o kairėje – kalaviją ir palmės šakelę, kankinystės simbolį. Vilniaus  šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje puiki šv. Barboros skulptūra yra Šventųjų mergelių kankinių koplyčioje. Liaudiškasis religingumas ją laiko saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. O viduramžiais šv. Barborą savo globėja išsirinko kalnakasiai ir artileristai.

Barboros vardo populiarumui Lietuvoje neabejotinai turėjo įtakos Barboros Radvilaitės ir valdovo Žygimanto Augusto graudžioji meilės legenda. Gruodžio 6-ąją – mūsų karalienės gimimo diena. O karūnuota Krokuvoje ji buvo gruodžio 7-ąją; štai kokie sutapimai! Barbora Radvilaitė – tikra Renesanso moteris: išsilavinusi, kupina gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Su Barboros asmeniu buvo siejami politiniai lietuviškosios bajorijos siekiai, pirmiausia lygiavertė partnerystė Abiejų Tautų Respublikoje. Turėjome žavingą valdovę, tikrai vertą būti lietuvės moters įvaizdžiu.

Valdovo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija, jos tragiška atomazga įkvėpė sukurti daugybę meno ir poezijos kūrinių.  Jos atbalsių yra ir etninėje kultūroje. Štai kaime sakoma, kad mėnulio pilnatyje „matosi“ burtininko Tvardausko veidas; to paties, kuris pardavęs velniui sielą, gebėdavo iš anapus iškviesti vėles. Žygimanto Augusto priprašytas, keleto akimirksnių pasimatymui buvo ir karalienę Barborą pakvietęs. Tai įvykę Vilniuje, Žemutinės pilies kampiniame bokšte vėlyvą 1551 metų rudenį... 

Pasakojimas skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close