captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaidas Jauniškis. Mūsų šventinė pagonybė

Mes, būdami paskutiniai Europos pagonys (ir kažin ar tuo labai jau verta didžiuotis), per savo amžių jau kelintąsyk stebime vienų stabų saulėlydžius ir kitų patekėjimus. Regime, kaip postamentai keičia ant jų stovinčius, kaip imperatorių prospektai tampa kunigaikščių ir prezidentų nuosavybe, o okupacinių armijų gatvės virsta savanorių plentais. Privatizacija eina ir per laiko ašį, kai vienų šventes keičia identiškos, bet jau kitų šventės.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.

Mes, būdami paskutiniai Europos pagonys (ir kažin ar tuo labai jau verta didžiuotis), per savo amžių jau kelintąsyk stebime vienų stabų saulėlydžius ir kitų patekėjimus. Regime, kaip postamentai keičia ant jų stovinčius, kaip imperatorių prospektai tampa kunigaikščių ir prezidentų nuosavybe, o okupacinių armijų gatvės virsta savanorių plentais. Privatizacija eina ir per laiko ašį, kai vienų šventes keičia identiškos, bet jau kitų šventės.

Ir visa tai suvokdami galime pagrįstai klausti – o su kuo tapatintis šiandien ir dar rytoj? Tai ir klausimas, kas ateis po Advento? Kristus, Kalėdų senelis ar tiesiog dovanų kuponas? Ir kas būtų, jei ideologijos ir religijos išsikvėptų – kas jas pakeistų? Ir tada – ačiū Dievui ir Grigaliui, užsukusiems metų ratą, – aiškiai matome ir tai, kad mus išgelbės prekybos centrai, visada turintys pasiūlyti ką nors naujo. Jie jau XX a. pabaigoje virto mūsų laikų šventovėmis, ir kuo toliau, tuo mieliau imasi ritualinių paslaugų. Nes ritualai mus saugo. Paradoksas, bet globalizuotame amžiuje ir patys prekybų centrai klesti būtent vietinių ritualų dėka ir dar labiau palaiko tą stulbinantį rituališkumą.

Prekybininkų kalendorius remiasi į pagoniškąjį, tuo pačiu – į grigališkąjį, ir, spėju, priklausomai nuo tolerancijos lygio šalyje, taikysis ir prie kitų tautybių ir religijų. Taip buvo per amžius: šiame anaiptol ne donelaitiškame rate po naujų metų, jau vasario pradžioje, skelbiama Šv. Valentino diena, Velykų zuikučius keičia Joninių alūs, po to ateina gladiolinė rugsėjo 1-oji, apie spalį chrizantemos praneša apie Vėlines, o įpusėjus lapkričiui visus ištinka raudonos Kalėdos. Jei prekybos centrą įsivaizduotum kaip negyvenamą salą be laikrodžių ir rūpesčių (o jų ten ir nėra, nes bėgantis laikas ir dienos metas griežtai slepiamas po nepermatomais langais), visada iš prekių pirmose pozicijose gali nuspėti, kuriame metų taške dabar esi.

Be abejo, tai nieko naujo, bet ši naujoji religija kaskart įgauna vis daugiau subtilumo, ji tampa vis labiau rafinuota, kol ilgainiui virsta diktatūra. Kalbu ne vien apie konkrečius prekybos centrus, o apie, pasak pranašo Michelio Houllebecqo, pasaulį kaip supermarketą. 

Kas peni šią new age religiją? Mūsų beatodairiškos aukos jai. O tam reikia mus išmušt iš įprastų vėžių – ir sukuriamas nuostabus įspūdis, kad nauji metais mus ištinka taip pat netikėtai, kaip sniegas kelininkus, kaip krizė finansų ministrus, kaip Rusijos sankcijos – mūsų vežėjus. Jei manei, kad Kalėdinė karštinė prasidės gruodį, tai kelkis, Lozoriau ir eik pirkti,– džinglbelsai sutilindžiavo jau lapkričio vidury, o lietuviai uoliau nei kitos tautos ėmėsi keisti paskutinius litus į dovanas. T.y. į niekam nereikalingus daiktus.  Į elektroninius žaidimus vaikams ir natūraliai negyvos jūros kremą sau. Į egzotines keliones, kad galbūt pabėgtum nuo naujų metų ar grįžtum kaip Kolumbas kaip tik prieš juos. Į maisto produktus – į daug maisto, lyg invazija grėstų ne Ukrainai, o mums, nes mėsos ir tortų stalai yra mūsų dvasinės ramybės rodiklis: pirkti tiek, kad nebūtų gėda prieš save. O gėda būna visada. Tada rikiuojamasi  į eiles šukuosenoms, kostiumams ir suknelėms ar jų nuomai, rašomos elektroninės ir ekologinės atvirutės savo verslo ir buto partneriams. Rengiami susitikimai su šįmet būtinais pamatyti nuoširdžiausiais draugais, nes kitąmet su jais pasimatysi tikrai ne kokį kovą, o vėl prieš pat gruodžio 31-ąją.  Rūpesčių – mažiausiai mėnesiui. Mes, didvyriškai net iki šiol atsilaikę prieš krikščionybę, puolam ant kelių prieš naujas akcijas kaip musulmonai prieš Meką.

Ta prievarta pateikiama kaip maloni vilionė švęsti – ir jos formos tik tobulėja, o ketvirtas Dievo įsakymas tampa pirmuoju prisakymu: šventę – švęsk!  Švęsk taip atsidavusiai, tarsi dirbtum. Tam tau padės viso virtualaus pasaulio prekybos lentynos.

Į kino teatrus bus išmesta aibės celuloidiškai celofaninio saldaus šlamšto. Finalinėmis metų dienomis televizijos siūlys tą patį „Vieną namuose“ ir „Dviese pirtyje“ bei kitus produktus su baisiausio pasaulyje žanro etikete – „romantinė komedija“. Prekybcentriuose ir kavinėse ims klausą prievartauti tie patys šlageriai, ir net dantų gręžimas neprilygs pirmiesiems „Last Christmas“ taktams, net lietuviškas TV turgaus popsas imasi regėtis išsigelbėjimu. Šių beskonybę lavinančių papildų tiek daug, kad prie kiekvienos programos trūksta vieno užrašo – „prieš švenčiant  naujuosius rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku“. Nes: kad ir kaip būtų keista, bet Nauji metai mums trumpina mūsų metus.

Paskaičiuokime: mes mėnesį leidžiame maldamiesi po prekybos vietas, susitikimus ir socialinių žaidimų aikšteles visiškai ne iš noro, o iš reikalo patvirtinti savąjį statusą. Komforto ir nuoširdumo – jokio. Vadinasi, mus ištikusi gili nepasitikėjimo savimi krizė. Vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje yra 74 metai, tad jei sąmoningai naujiems metams ruošiamės bent 40 metų, vadinasi, esame tų švenčių prievartaujami bent 40 mėnesių, – taigi, iš gyvenimo išmetame daugiau kaip 3 metus. Kam? Tam, kad švęstume savo ėjimą myriop?

Prie to nemaža dalimi dar prisideda fiziologinės ir fizinės švenčių atakos, neminint psichologinių isterijų („negavau dovanos!“) ir fiasko darbe („ne tą šefui nupirkau!“). O dar prisideda tikrasis mūšių laukas su fejerverkais! Kasmet skaičiuojame, kiek žmonių buvo sužeista, kiek nutraukta rankų lyg kare, kiek žmonių apkurto, buvo išgąsdinti, patyrė infarktų, ėmė mikčioti ir kt.. Galime spėlioti, kodėl tų atakų neuždraudžia – arba kioskininkai yra didžiausi lobistai, pristatantys po 10 fejerverkų dėžių kiekvienam Seimo nariui, arba jie yra pasaulinio ginklų prekybos tinklo nariai, žemiau kurių yra tik prekiautojai odekolonu.

Bet kad nebūtų taip tragiška, naujos Kalėdų isterijos formos skiedžiamos draugiškais aplinkai ir mums nuoširdumo ir tikro žmogiško prisilietimo ingredientais: mus pasiekia jautrūs socialiniai skelbimukai iš mielų įstaigėlių - grožio saloniukų, kepyklėlių, mokyklėlių suaugusiems, mamytėms ir nėštukėms. Ten mokoma, kad dovanoti reikia tik paprastas kuklias dovanėles ir geriau – unikalias, tik savo darbo – todėl marš žiesti vazelės ir tapyti paveikslo, kloti dėžei dekupažą ir mokytis raugti pyragą žaliaėdžiams – visa tai drauge su pusmėnesio kursais kainuos tik pusę tūkstantėlio pinigėlių. Užtat sveika ir su švelnia šypsena. Gali dar nuoširdžiau išsidanginti po velnių į visiškai turistų neaptiktą ir dar nenualintą salą Ramiajame vandenyne, kur iš tikrųjų nesutiksi nė vieno vietinio, o tik turistus, užtat prabangiausios klasės. Gali dovanoti sveikatinimo kursus savo artimiesiems ir masažą jiems per atstumą saulei tekant ir jiems miegant. Išvalyti karmą, regeneruoti aurą, perkrauti skrandį. Mes einame, kuriame, darome. Nes tai sveika. Nes taip reikia. Nes ana va ta selebritė jau tai patyrė ir papasakojo viską nuo iki. Mes, paskutiniai Europos pagonys, ir vėl puolame ant kelių, lyg Žalgirio nė nebūtų buvę... Bet juk ar galime pasipriešinti tam, kas eina švelniai, su meile, kaip naujasis kryžiaus žygis, kaip cunamis, kaip globalizacija?

„Kai jaučiuosi įvarytas į kampą, , bandau elgtis taip, kaip elgtųsi menininkas“. Taip sako buvęs Bogotos meras Antanas Mockus, sėkmingai išbandęs aibes tokių būdų ir įgyvendinęs neįtikėtinus projektus savo miestui. T.y. prieš esamas sistemas pasiūlęs savo žaidimus. Neneigęs sistemų abstrakčiai, bet taisęs jas savo individualiais gestais. Tai net primena vaiko elgesį – juk jis visada renkasi - žaisti, palikti smėlio dėžę ar pasiūlyti savo žaidimą. Kodėl dabar to nedarome? Bijome, kad smėlio neliks toje dėžėje? O kas sakė, kad to smėlio mums reikia?

Galima apsieiti be jo. Eiti savo ritmu. Pakabinti ant lubų eglutę liepos 12 d. Susitikti su draugais sausio 5 d. Švęsti antradienį. Be pasirengimo. Juk diena kaip kitos. Kaip sakė vienas veikėjas viename filme – tai pirmoji jums likusio gyvenimo diena. Kodėl neatšventus? Juk tam nereikia nugalėti viso pasaulio ir tvirtinti savo tvarką kitiems. Nebent būtum paskutinis Europos pagonis. 

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...