captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Kalnai lieka rymoti...

Kaip nedaug beliko 2014 metų, jau vadiname juos senaisiais... Byra paskutiniųjų dienų laikas tarsi smiltelės smėlio laikrodyje. Ir, atrodo, kad kasdieną vis greičiau. O tos paskutinės – prabėgančiųjų metų apibendrinimui, nuveiktų darbų susumavimui, žinia, ir ateities planams.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Kaip nedaug beliko 2014 metų, jau vadiname juos senaisiais... Byra paskutiniųjų dienų laikas tarsi smiltelės smėlio laikrodyje. Ir, atrodo, kad kasdieną vis greičiau. O tos paskutinės – prabėgančiųjų metų apibendrinimui, nuveiktų darbų susumavimui, žinia, ir ateities planams.

Šiomis dienomis Vilniuje, Savičiaus gatvės M. K. Čiurlionio namuose, veikia įdomi paroda. Ją surengė fotomenininkas Romualdas Augūnas, iš savo fondų atrinkęs nuotraukas apie prieš 50 metų surengtą alpinistinę ekspediciją į Pamyro kalnus. Kelionės tikslas buvo pasiekti tokį rajoną, kuriame būtų dar niekieno neįveiktų viršukalnių. Mat pagal alpinistų tradicijas tik pirmieji sėkmingai įkopusieji turi teisę viršūnėms suteikti vardus.

Kodėl R. Augūno paroda dedikuota Kristijono Donelaičio 300-sioms ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 140-sioms gimimo metinėms? Ogi todėl, kad nuotraukose – viršukalnės kiekvienam lietuviui brangiais vardais – Čiurlionis, Donelaitis, Lietuva. Tolimojo Pamyro Tadžikijos Kalnų Badachšano srityje Šachdaros kalnagūbryje jos išdidžiai kelia snieguotas galvas į svaiginantį šešerių kilometrų aukštį.   

Genialusis M. K. Čiurlionis kartą yra išsakęs gilią filosofinę mintį: „Žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi“. Kalnai išties labai daug ką pasako žmogui; ne tik apie jo fizines galimybes, bet ir apie jo dvasinių nuostatų tvirtybę, gyvenimo pasirinkimų teisingumą. Prieš 50 metų į pirmąją mūsų alpinistų aukštuminę ekspediciją išsirengė dešimt jaunų ir drąsių vyrų. Buvo jau pajutę magišką kalnų trauką, sukaupę tam tikrą „kalniečių“ patirtį, įsisavinę alpinistinę kopimo techniką.

Negaliu susilaikyti neparašęs dalyvių pavardžių: Juozas Antanavičius, Romualdas Kęstutis Augūnas, Boleslovas Binkauskas, Aleksandras Jurgelionis, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Augustas Kubilius, Stasys Miglinas, Kazimieras Monstvilas, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Vilius Šaduikis. Plačiąjai visuomenei ne viena tų pavardžių gerai žinoma: tai profesinių aukštumų pasiekę inžinieriai, kultūros veikėjai, muzikologai.

Į kalnus juos vedė ne vien sportiniai tikslai ar gamtos didybės bei grožio vilionės; šie vyrai turėjo patriotinių nuostatų bei tautos misijos suvokimą – įminti lietuvio pėdsaką pasaulio stogo sniegynuose taip, kad jis amžiams liktų ir žemėlapiuose. Jie pratęsė mūsų krašto didžiųjų keliautojų žygius. Juk pasaulio kalnynų pažinimui daug nuveikė iš lygumų krašto Lietuvos kilę Jonas Čerskis, Juozapas Chodzka, Ignas Domeika, Konstantinas Aris, Ignas Žiogelis, Antanas Poška ir kt.

R. Augūno nuotraukose regime azijietiškų miestelių ir jų egzotiškų turgų vaizdus, čaichanose rymančius žilabarzdžius aksakalus, smalsius kišlako vaikus, serpentinais besirangančių Pamyro priekalnių kelius, tada kuprines nešančių asiliukų (ten vadinamų „išakais“) voreles, ekspedicijos palapines ir gyvenimą jose, kopimo per uolas, sniegynus momentus, nuostabius kalnų vaizdus... Na žinoma, fotografas užfiksavo ir savo žygio bičiulių veidus kopimo bei poilsio akimirkomis. Štai džiugūs alpinistų veidai, sėkmingai įkopus į dar neįvardytas viršūnes. Visos trys savo aukščiu lenkia patį aukščiausią Europos kalną – Elbrusą. Iš akmenų sudėtuose turuose slepiami jų vardai: M. K. Čiurlionis, K. Donelaitis, Lietuva. Tačiau žemėlapiuose jie bus matomi visiems. Beje, apie laisvą dvasią kalnuose byloja ir tai, kad viršūnė gūdžiu sovietmečiu buvo pavadinta Lietuva. O uolos Lietuvos viršūnėje primena Gedimino pilį!

Per prabėgusį pusšimtį metų Lietuvos alpinizmas, kuriam būdinga sportinių tikslų dermė su didingos pirmapradės gamtos grožio pajauta, dvasinio pakilumo siekiu, subrendo ir išplėtė savo veiklos geografiją. Reikšmingais lietuviškais varpais spindi viršukalnės Tian-Šanio kalnuose.

Net penki lietuviai jau yra įkopę į aukščiausiąjį planetos kalną Everestą, vietinių šerpų vadinamą Džomolungma. Legendinis mūsų alpinistas Vladas Vitkauskas visų pasaulio žemynų aukščiausiose viršukalnės iškėlė Lietuvos trispalvę. Nuo to žygio prie kiekvienos Lietuvos mokyklos plevėsuoja tautinė vėliava, skatindama siekti aukštumų visose gyvenimo srityse. Ar bereikia geresnio sportinių pasiekimų reikšmės įrodymo?

Lietuviai keliautojai ir alpinistai vis aplanko „savąsias“ viršukalnes, nors labai nelengva pasiekti tolimąjį Kalnų Badachšaną. Pasakoja, prieš 50 metų asiliukus ten nuomodavę už keletą pakelių cigarečių, dabar tai kainuoja 150 dolerių. Bet šiemet liepos mėnesį tas istorinis 1964 m. žygis buvo pakartotas; net 57 alpinistai ir žygeiviai, vadovaujami nepailstančio Algimanto Jucevičiaus, bazinėje stovykloje iškėlė trispalvę. Netruko iš jos pasiekti ir lietuviškąsias viršukalnes, patikslino jų aukščius: M. K. Čiurlionis – 5820 m, K. Donelaitis – 5837 m, Lietuva – 6080 m.  Tarp įkopusių į Čiurlionio kalną, 42 šaunuolių, buvo ir pirmosios ekspedicijos dalyvis Vilius Šaduikis. Štai taip gražiai buvo pažymėtas pirmosios lietuvių aukštuminės ekspedicijos 50-metis!

Inžinieriaus ir alpinisto R. Augūno paroda bei jos katalogas, pavadintas „Čiurlionis, Donelaitis, Lietuva“ artina mums tą tolimą kalnų kampelį, esantį Tadžikijos pietvakarių pakraštyje, jau šalia Pakistano ir Afganistano, netoli Kinijos. Savo fotomenininko talentu autorius dovanoja žiūrovams kalnų didybės ir pirmapradės gamtos keliamą jaudulį. Ir visa tai skambant parodos kambariuose M. K. Čiurlionio muzikai...

Komentaras skaitytas LRT Radijo eteryje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...