captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ar tikrai Vakarai kelia rusams siaubą?

Per 60 žymių Vokietijos asmenybių iš politikos, ekonomikos, kultūros, žiniasklaidos sričių primygtinai įspėjo dėl karo su Rusija ir pareikalavo naujos įtampų mažinimo politikos Europoje. Jų kreipimąsi į Vokietijos vyriausybę, parlamento narius ir laikraščius paskelbė itin gerbiamas savaitraštis „Zeit“, tuo pelnydamas ne tik pritarimą, bet sukeldamas ir ginčą.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Per 60 žymių Vokietijos asmenybių iš politikos, ekonomikos, kultūros, žiniasklaidos sričių primygtinai įspėjo dėl karo su Rusija ir pareikalavo naujos įtampų mažinimo politikos Europoje. Jų kreipimąsi į Vokietijos vyriausybę, parlamento narius ir laikraščius paskelbė itin gerbiamas savaitraštis „Zeit“, tuo pelnydamas ne tik pritarimą, bet sukeldamas ir ginčą.

Atvirą laišką inicijavo buvęs kanclerio H. Kohlio patarėjas ir Miuncheno saugumo konferencijos vadovas, krikščionis demokratas Horstas  Teltschikas, buvęs gynybos ministerijos valstybės sekretorius, socialdemokratas Waltheris Stützle ir buvusi Bundeatago vicepirmininkė, Žaliųjų partijos atstovė Antje Vollmer.

H. Teltschiko žodžiais, „Mums rūpėjo duoti politinį signalą, kad pagrįstos kritikos nusipelniusi Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu neprivestų prie to, jog pažanga, kurią per pastaruosius 25-erius metus pasiekėme santykiuose su Rusija, būtų sustabdoma“.

Laiške, pavadintame „Vėl karas Europoje? Ne mūsų vardu!“, tie Vokietijos politinio ir kultūrinio elito nariai rašo: „Niekas nenori karo. Tačiau Šiaurės Amerika, Europos Sąjunga ir Rusija nenumaldomai žengia jo link, jeigu pagaliau nepristabdys nelemto grasinimų ir kontragrasinimų smagračio.

Visi europiečiai, Rusiją įskaitant, drauge atsakingi už taiką ir saugumą. Tik tas, kas šio tikslo nepraranda iš akių, išvengia klystkelių.

Ukrainos konfliktas rodo: galios ir dominavimo kvaitulys nepažabotas. 1990 metais, baigiantis Šaltajam karui, visi galėjome to pažabojimo tikėtis. Tačiau įtampų mažinimo politikos ir taikingų revoliucijų sėkmė mus padarė mieguistus ir neatsargius – tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Amerikiečiai, europiečiai ir rusai pamiršo pagrindinę  savo mintį – būtent karą visiems laikams pašalinti iš tarpusavio santykių. Kitaip nepaaiškinsi nei Rusijai grėsmingai atrodančio Vakarų išsiplėtimo į Rytus be atitinkamo bendradarbiavimo su Maskva pagilinimo, nei tarptautinei teisei prieštaraujančios, Vladimiro Putino įvykdytos Krymo aneksijos.

Šią didelės grėsmės žemynui akimirką Vokietijai tenka ypatinga atsakomybė už taikos išsaugojimą. Be Rusijos žmonių pasirengimo susitaikyti, be Michailo Gorbačiovo toliaregiškumo, be mūsų Vakarų sąjungininkų paramos, be apdairaus tuometinės Vokietijos vyriausybės veikimo Europos susiskaldymas nebūtų buvęs įveiktas.

Vokietijos taikaus sujungimo įgalinimas buvo didelis, protingumo diktuojamas Antrojo karo nugalėtojų  žingsnis, istorinės reikšmės nutarimas. Iš atšaukto padalijimo turėjo išaugti gyvybinga taikos ir saugumo tvarka nuo Vankuverio iki Vladivostoko, kaip 1990 metų lapkritį ji buvo sutarta, visiems 35 ESBO narių valstybių ir vyriausybių vadovams paskelbus „Paryžiaus chartiją už naują Europą“.

Bendrai priimtų principų  ir pirmųjų konkrečių priemonių pagrindu turėjo būti pastatyti „Bendri Europos Namai“, suteikiantys visiems jų įnamiams vienodą saugumą. Šis pokario politikos tikslas iki šiol dar nebaigtas įgyvendinti. Europos žmonės vėl priversti jausti baimę.

Mes, žemiau pasirašiusieji, raginame Vokietijos federacijos vyriausybę imtis atsakomybės už Europos taiką. Mums reikia naujos politikos įtampai Europoje švelninti. Tai įmanoma tik bendro visų saugumo pagrindu dirbant su lygiateisiais, vienas kitą gerbiančiais partneriais.

Vokietijos vyriausybė  nenukrypsta nuo kelio, kai ji šioje sudėtingoje situacijoje toliau kviečia veikti išmintingai ir tęsti dialogą su Rusija. Rusams saugumo reikia taip pat teisėtai ir ryškiai, kaip jo reikia vokiečiams, lenkams, baltams ir ukrainiečiams.

Mes negalime Rusijos išstumti iš Europos. Tai būtų neistoriška, neprotinga ir taikai pavojinga. Nuo pat Vienos Kongreso 1814-aisiasis Rusija yra viena iš pripažintųjų Europą formuojančių galybių. Visi, kurie bandė ją prievarta pakeisti, žlugo kraujo klane – paskutinį kartą tai buvo didybės manijos apsėsta hitlerinė Vokietija, kuri 1941 metais žudikiškai leidosi į karą Rusijai pavergti“, – rašo atviro laiško autoriai, Vokietijos elito atstovai.

Toliau jie įsakmiai kreipiasi į Bundestago atstovus, ragindami vokiečių politikus „nepiešti niūrių priešo paveikslų ir nesiimti vienašališkų kaltinimų“, o greičiau „vadovautis siekiu rasti tai, kas mus jungia, o ne tai, kas skiria“.

O žiniasklaidos darbuotojai raginami „geriau nei lig šiol laikytis savo pareigos nešališkai pranešinėti žinias“ ir „nedemonizuoti ištisų tautų, pakankamai nepažįstant jų istorijos“.

Girdi, tęsia kreipimosi autoriai, „kiekvienas užsienio politiką išmanantis žurnalistas supras rusų baimę nuo to laiko, kai NATO narės 2008-aisias pakvietė ir Gruziją bei Ukrainą prie Aljanso prisidėti.

Čia ne apie V. Putiną. Valstybių vadovai ateina ir išeina. Čia apie Europą. Apie tai, kaip žmonėms vėl nuimti karo baimę“.

Toliau laiško autoriai cituoja tuometinio Vokietijos prezidento Richardo von Weizsäckerio žodžius, tartus Vokietijos vienybės dieną, 1990 metų spalio 3-iąją. Tarp jų yra ir šie: „Europos susivienijimas – tai galingas tikslas, kurį galime arba pasiekti, arba galime jo nepasiekti. Stovime prieš aiškią alternatyvą – arba Europą suvienyti, arba pagal skausmingus istorinius pavyzdžius vėl atkristi į nacionalistinius prieštaravimus“.

Iki Ukrainos konflikto tarėmės esantys gerame kelyje. Todėl šis įspėjimas šiandien, praėjus ketvirčiui šimtmečio, yra aktualesnis nei bet kada anksčiau“, – baigė savo viešą kreipimąsi Vokietijos elito atstovai.

Nors daugelis savaitraščio „Zeit“ skaitytojų jiems pritarė, kai kurie net entuziastingai, kiti sakėsi nesuprantantys, ko laiško autoriai siekia. Anot vieno skaitytojo, paralelė čia yra „ne su 1914, bet su 1938“, kai Vakarai gėdingai nusileido Hitleriui.

„Ką, ar Europą reikia vėl suskaldyti ir V. Putiną nuo sankcijų apsaugoti? Net ir tomis sankcijomis galime pakankamai nedaug padaryti, ir abejotina, ar jų užteks V. Putinui Ukrainoje sustabdyti. Tačiau jei dėl šventos ramybės nusileisime, tuo tik padidinsime V. Putinui apetitą“, – teigė šis skaitytojas, vadindamas laišką „paslauga diktatoriui“.

Kitas skaitytojas laišką pavadino „pionieriška nesąmone“ ir teigė, jog „taikos nesukursi, pasiversdamas pariju ir vaidindamas nepavojingą ar mirusį. Tai niekad nesuveikė ir nesuveiks. Karas yra politikos tęsinys, todėl reikia padaryti, kad jis kitai pusei visiškai neapsimokėtų, nes ji rizikuotų per daug prarasti ar tiesiog pralaimėti.

Šiaip kiekviena valstybė turi teisę rinktis sąjungininkus. Taip, Rusija suinteresuota, kokioms sąjungoms jos kaimynai priklauso. Tačiau interesas nepagrindžia teisės šitaip elgtis.

Rusija turi pripažinti sąjungų  teisę, ir jeigu kiekviena šalis aplink Rusiją renkasi stoti į NATO, tai nėra NATO problema. Verčiau tegul pati Rusija pagalvoja, kodėl jos kaimynai jaučia tokį didelį poreikį būti apsaugomi.

Taip, galima, pravartu ir reikia su rusais kalbėtis. Tačiau sėkmingos derybos vyksta tik iš jėgos pozicijų. O tai reiškia ekonominę, politinę, galop, kartais svarbiausia, ir karinę jėgą.

NATO turi būti ryžtinga ir vieninga tam, kad nuramintų rytų partneres ir užkirstų  kelią individualiems išsišokimams.

Dar kitas komentatorius rašė, kad „bendraudamas su V. Putinu nieko nepasieksi, be sąlygų atkišdamas jam kaklą. Juk jis nesivaržys suleisti į jį dantis!“

Nemažai skaitytojų  teigė, jog šį kreipimąsi reikėjo paskelbti bei išplatinti ir rusų kalba, o vieno nuomone, jis „Vladimirui tikrai sukels džiaugsmo“. Tas skaitytojas rašė: „Visiškai nesuprantu nei Rusijos manijos, kad jai neva kažkas grasina, nei tų iš Kremliaus sklindančių vidaus rinkai skirtų vaizdavimų, jog Vakarai – rusų priešai“.

Be to, ta „neva Rusijos supratimo“ nuostata iš vokiečių pusės tėra tik šunuodegiavimas“. Jis pridūrė, kad „kiekvienam turėtų būti aišku, jog į V. Putino agresiją ir grasinimus jokiu būdu negalima reaguoti atlaidžiai. Nesu pasirengęs visas mūsų vertybes mesti už borto vien dėl tų iš Rytų sklindančių nesąmonių apie kažkokias Vakarų keliamas Rusijai grėsmes.

O Rusija gali sąžiningai save išbandyti konkuruodama su JAV ir ES ir parodyti, kad ji daug ką nori ir gali padaryti geriau, ji gali liautis dėl savo vidaus politikos nesugebėjimų visada kaltinti tik kitus – tuos, kurie „vargšę Rusiją“ iš visų pusių apsupę nori matyti ją „parklupdytą ant grindų“, – rašė vienas iš Vokietijos elito atvirą laišką komentuojančių savaitraščio „Zeit“ skaitytojų.

Beje, pabaigoje pažymėsime, jog šį atvirą laišką pasirašė buvę Hamburgo, Berlyno ir Brandenburgo vadovai Klausas von Dohnanyi, Eberhardas Diepgenas ir  Manfredas Stolpe, buvęs Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkas Hans-Jochenas Vogelis, buvęs kancleris Gerhardas Schröderis, buvęs Vokietijos prezidentas Romanas Herzogas, aktorius Mario Adorfas ir daugiau nei 50 kitų. Tačiau jo nepasirašė keleriopai didesnis skaičius tolygios reputacijos Vokietijos šviesuolių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...