captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pasaulio literatūros premijos. Jérôme`o Ferrari „Pamokslas apie Romos žlugimą“

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome literatūros kritikės Eglės Kačkutės recenziją apie Jérôme`o Ferrari knygą „Pamokslas apie Romos žlugimą“. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome literatūros kritikės Eglės Kačkutės recenziją apie Jérôme`o Ferrari knygą „Pamokslas apie Romos žlugimą“. 

Šių metų lapkričio 7 dieną Paryžiaus Drouant restorane paskelbta Goncourtų akademijos premiją laimėjusi knyga. Simbolinis 10 eurų čekis įteiktas filosofijos dėstytojui Jérôme`ui Ferrari už romaną „Pamokslas apie Romos žlugimą“ („Le sermon sur la chute de Rome“), kuris tik vienu balsu aplenkė šių metų favoritą Patricko Deville romaną „Maras ir cholera“ („Peste & Choléra“).  Šiam romanui suteikta Femina premija. Paskutiniame etape dėl Goncourtų varžėsi dar dvi knygos – vietnamiečių kilmės prancūzų rašytojos Lindos Lê „Gilūs ašmenys“ („Lame de fond“) ir ženeviečio Joëlio Dickerio romanas „Tiesa apie Hario Kvebero bylą“ („La Vérité sur l'affaire Harry Quebert“). Pastarasis sukėlė šurmulio. Mat mažytė Ženeva ir visa prancūzakalbė Šveicarija yra frankofoniško literatūros pasaulio paribys, todėl iš čia kilusiems rašytojams itin retai pasiseka sulaukti reikšmingų apdovanojimų. Vienintelis šveicaras iki šiol laimėjęs Goncourtų akademijos premiją – Jacquesas Chesex`as, 1973 metais vainikuotas už romaną „Žmogėdra“ („L'Ogre“). Todėl nenuostabu, kad visai neseniai jauno, vos 27 metų teisininko Joëlio Dickerio pavardės ir kūrybos niekas nežinojo, jo knygų neužsakinėjo net gimtojo miesto knygynai. Tačiau šių metų spalio 25 d. Prancūzijos akademija jam skyrė didyjį romano prizą už minėtąjį antrąjį romaną „Tiesa apie Hario Kvebero bylą“, o vos prieš porą savaičių jam įteikta ir licėjaus mokinių Gonkūrų premija (Goncourt des lycéans). Jos nugalėtoją iš Gonkūrų akademijos narių sudaryto sąrašo renka licėjų mokiniai, o knygynų tinklas „Fnac“ juos aprūpina knygų rinkiniais. Taigi, dabar Ženevoje J. Dickeris ir jo romanas „Tiesa apie Hario Kvebero“ bylą juokais titiluojami „beveik gonkūrais“.

Goncourtų akademijos premija – svarbiausias ir, ko gero, daugiausia kritikos bei pašaipų sulaukiantis Prancūzijos literatūros apdovanojimas. Jos žiuri nariai nuolat kaltinami neobjektyvumu, jie neva tai pasiduoda leidėjų spaudimui, neskaito kūrinių, šaipomasi iš vyresnio jų amžiaus, buržuazinių įpročių, jie pliekiami už elitarizmą, demokratijos stoką ir dar nežinia ką. Šie kaltinimai, tiesa, nėra nepagrįsti. Iš tiesų, kai kurie leidėjai atkakliai perša savo leidžiamus ir mėgstamus kūrinius, galų gale tai yra jų darbas. Be to, visi žiuri nariai yra rašytojai, toks reikalavimas pažymėtas brolių Edmondo ir Julio Goncourtų testamente, tapusiame Goncourtų akademijos steigiamuoju dokumentu, kuriame taip pat pageidaujama, kad po jų mirties 10 rašytojų kasmet išrinktų geriausią jų manymu ilgosios prozos kūrinį. Todėl tikėtina, kad žiuri nariai linkę balsuoti už savo leidėjo knygą. Buvo laikai, kai dauguma Goncourtų akademijos narių patys spausdinosi „Gallimardo“ arba „Grasset“ leidyklose ir tikrai susidarė nemaloni padėtis, kai premiją laimėdavo tik šių leidyklų išleisti romanai. Dabar žiuri sudėtis kur kas įvairesnė. Tai atsispindi ir vertinimo komisijos sprendimuose. Abu šių metų Goncourtų finalininko J. Dickerio romanus išleido dvi nedidelės leidyklos – prancūzų „Fallois“ ir šveicarų „L’Age d’homme“. Tiesa, „Fallois“ leidžia Goncourtų akademijos narės Françoisos Chandernagoros kūrybą, o štai šių metų Goncourtų premijos knygą laureatę išleidusi leidykla „Actes Sud“ neleidžia nė vieno akademijos nario knygų.

Kadangi vertinimo komisijos nariai renkami visam gyvenimui, dauguma tikrai yra garbaus amžiaus. Komisijos pirmininkei Edmonde Charles-Roux – per 90, Bernardui Pivotui ir Régisui Debray`ui – gerokai per 70, tačiau pernai mirus dviems akademijos nariams – Jorgui Semprunui ir Françoise`ai Mallet-Joris, juos pakeitė penkiasdešimtmetis lietuviams gerai pažįstamas Philippe`as Claudelis ir šešiasdešimtmetis Pierre`as Assouline`as. Renkant naujus akademijos narius – kandidatų nėra, išėjusius kolegas likę nariai pakeičia savo draugais, bendraminčiais, pabrėždami norą išlaikyti draugiškumo, neformalumo atmosferą. Galų gale, už šį darbą jie negauna atlyginimo, tik gerus pietus prabangiame „Drouant“ restorane, kuriame jie kas mėnesį susitinka aptarti perskaitytų knygų arba šiaip literatūros naujienų. Pietumis juos vaišina restoranas. Kaip ten būtų, premija turi itin daug, nors ir snobiško, žavesio. O į objektyvumą ji, kaip ir daugelis premijų, niekuomet ir nepretendavo.

Šių metų Goncourtų akademijos premijos laureato J. Ferrari romano pavadinimas – „Pamokslas apie Romos žlugimą“ – nuoroda į Šv. Augustino pamokslą, kurį jis pasakė 410 metais, vizigotams užėmus Romą. Anot J. Ferrari, šis romanas apie tai, kas yra pasaulis. Romano epigrafas – šio pamokslo ištrauka. Joje sakoma: „Pasaulis kaip žmogus: jis gimsta, auga ir miršta.“ Romane matome daugybę didesnių ir visai mažyčių tai pačiai likimo trajektorijai paklūstančių pasaulėlių, tačiau ant jų griuvėsių kyla nauji pasauliai. Juk, pasauliui žlugus, jam priklausę žmonės gyvena toliau. Tai svarbus romano pranešimas, aktualiai skambantis europinėje ir vis dar posovietinėje Lietuvoje.

Iš tiesų nežinome, nei kas yra pasauliai, nei nuo ko priklauso jų buvimas. Kur nors visatoje, tikriausiai, įrašytas paslaptingas jų genezę, augimą ir pabaigą reglamentuojantis įstatymas. Tačiau mes žinome štai ką: tam, kad atsirastų naujas pasaulis, reikia, kad senasis numirtų. Žinome ir tai, kad juos skiriantis laiko tarpas gali būti be galo trumpas arba priešingai – toks ilgas, kad žmonės dešimtimis metų priversti mokytis gyventi negandose tik tam, kad neišvengiamai suvoktų nepajėgūs taip gyventi ir galiausiai pasijustų išvis negyvenę. Galbūt net galime atpažinti beveik neapčiuopiamus pasaulio pražūtį skelbiančius ženklus, ne virš išdarkytų šiaurės lygūmų švilpiančius artilerijos sviedinius, tačiau virpančios vasaros šviesos beveik nedrumsčiantį sklendės atšovimą, smulkią ir sudiržusią jaunos moters ranką, kuri tyliai vidury nakties uždaro duris, paskui tai, kas neturėjo būti jos gyvenimas, arba mėlynas Viduržemio jūros bangas skrodžiantį laivą link Hipo platybių, iš Romos nešantį nesuvokiamą žinią, kad žmonės dar gyvuoja, nors jų pasaulio jau nebėra.

Romano veiksmas vyksta mažame Korsikos kaimelyje, Paryžiuje ir Alžyre. Korsika – nenugalimos pasąmoninės destrukcijos, amžino nepaklusnumo imperijai simbolis, tačiau tai yra ir visos J. Ferrari kūrybos veiksmo vieta. Paryžius, nereikia priminti, yra kultūrinės, politinės, intelektinės, socialinės ir imperinės galios buveinė. Alžyras – skaudžiausias Prancūzijos imperijos žlugimo liudininkas ir Šv. Augustino iš Hipo gimtinė. Todėl veiksmo vietos trikampis neatsitiktinis – tai romanas ir apie Prancūzijos imperijos žlugimą bei jo pasekmes – Korsika, kurioje nuolat smurtu pratrūksta nepriklausomybės siekiai tebėra Metropolinės Prancūzijos regionas, o alžyriečiai su prancūzais vis dar sukasi užburtame sãvo svetimo rate, o atskiri individai nuolat pražūtingai įpuola į ideologinę ir administracinę tarp šalių atsivėrusią prarają. Romane tai jaudinančiai iliustruoja neišsipildžiusi prancūzės ir alžyriečio meilės istorija.

Romane vystomos dvi tarpusavyje susijusios pagrindinės siužeto linijos. Pirmoji, korsikiečio vos po pirmojo pasaulinio karo gimusio Marcelio Antonetti linija. Antroji – jo anūko Matthieu Antonetti, kuris, metęs filosofijos mokslus Paryžiuje su korsikiečiu draugu investuoja į bevardžio Korsikos kaimelio barą. Apaugusios šalutinėmis ir kartais susikirsdamos šios dvi siužeto linijos sudaro paralelę. Abiems skirta grįžti ten, kur gimė. Juk jie tėra savo kuriamų likimų demiurgai, o „Demiurgas, cituoju, „tai ne Dievas kūrėjas. Jis net nežino, kad kuria pasaulį, jis dirba žmogaus kūrinį, akmuo prie akmens, tačiau kūrinys netrunka jam išsprūsti iš rankų, peraugti jį ir jei demiurgas kūrinio nesunaikina, kūrinys pražudo jį patį.“

Romanas „Pamokslas apie Romos žlugimą“, kaip dera Goncourtų premijos laureatui, priklauso realistinio, klasikinio prancūziško romano tradicijai.  Tai ir filosofinis romanas apie gyvenimo prasmę, apie tai, kaip ji nuolat slįsta mums iš rankų, kaip atradus, regisi, tinkamą gyvenimo būdą, staiga pasirodo, kad jis tik iliuzija, apgaulė, kad, atrodė, sėkmingai kuriamas gyvenimas ir jo pasiekimai netikri, o supantys žmonės – menkystos. J. Ferrari proza turi mitinio pasakojimo intonacijų. Pasakojimo ritmas, ištisų sakinių pakartojimai sukuria nuojautą, kad visa tai, kas dar atsitiks, jau iš anksto nulemta ir, nors privalo būti išgyventa, iš esmės negali būti pakeista, ypač kruvinasis romano finalas. Į romano personažus, kaimelio gyventojus žvelgiama iš dabarties, Romos imperijos ir – per Šv. Augustino pamokslą – amžinybės persperktyvos, o tai personažams ir suteikia mitinės egzistencijos svorio. Apie kasdienį paprastų žmonių gyvenimą, jų aistras, draugystes, meilę, gyvenimo projektus kalbama taip, tarsi jie tiesiogiai dalyvautų ne tik imperijos gyvenime, tačiau ir žmogui nesuvokiamame, nors akivaizdžiai struktūrą turinčiame metafiziniame pasaulyje.

Prancūzijos laikraščio „Express“ Literatūros apžvalgininkė Delphine Peras romaną pavadino „ypač arogantišku“. Norint kritikuoti, galima pastebėti, kad vietomis romanas tampa schematiniu, idėjinis kūrinio karkasas perdėm prikišamai persišviečia per pasakojimo audinį – neveltui net šiame tekste taip dažnai kartoju žodį „pasaulis“. Romane jis tiesiog persekioja. Tačiau galima žavėtis tuo, kaip meistriškai autorius valdo tekstą, laiko ir požiūrių plotmes, pasakojimo registrus, ypač kai dialogai nejučia įtraukiami į pasakojimą. Romane gausu šiuolaikinės Korsikos kasdienybės scenų, spalvingų charakterių, filosofonių, istorinių nuorodų. Gonkūrai ar ne, „Pamokslas apie Romos žlugimą“ yra brandi, protinga ir talentingai parašyta knyga.

Radijo recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pasaulio literatūros premijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...