captcha

Jūsų klausimas priimtas

Troleibusu per miestą

Troleibusas sustoja Konstitucijos prospekte, trečioje jame esančioje stotelėje – štai kaip tik joje imu pavydėti Paryžiaus gyventojams ir svečiams, kurie, keliaudami metro, išgirsta pranešant: „Luvras“, „Orse muziejus“, „Opera“. Pavydžiu londoniečiams, autobusu nuvykstantiems ne tik iki „Covent Garden“, bet ir iki gerokai mažesnio „Sadler`s Wells Theatre“ stotelių. Jie gali keliauti iki „British Museum“ ir iki „Tate Britain“ galerijos stotelių.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Troleibusas sustoja Konstitucijos prospekte, trečioje jame esančioje stotelėje – štai kaip tik joje imu pavydėti Paryžiaus gyventojams ir svečiams, kurie, keliaudami metro, išgirsta pranešant: „Luvras“, „Orse muziejus“, „Opera“. Pavydžiu londoniečiams, autobusu nuvykstantiems ne tik iki „Covent Garden“, bet ir iki gerokai mažesnio „Sadler`s Wells Theatre“ stotelių. Jie gali keliauti iki „British Museum“ ir iki „Tate Britain“ galerijos stotelių. O mes, nors jau kuris laikas riedame Konstitucijos prospektu, tik trečioje stotelėje išgirstame jos pavadinimą – „Konstitucijos prospektas“. Bet ne „Nacionalinė dailės galerija“.

Ne, Vilniuje dar yra „Operos ir baleto teatras“, yra ir „Vingio“, t.y. kino teatro „Vingis“ stotelė.  Kultūros objektai miesto transporto schemose užima menką dalį ne dėl to, kad pačių įstaigų ir pastatų būtų mažiau,  o dėl to, kad ir esančios skurdžiai miesto plane atsispindi. Suprantama, daug norėti būtų ir nelogiška, juolab kad dauguma kultūros įstaigų yra ten, kur nesidriekia miesto transporto linijos, pavyzdžiui, Senamiesčiu.  Bet ar ne tautinis-patriotinis paradoksas, kad neturime net „Gedimino kalno“ ar „Gedimino pilies“ stotelės, o artimiausias piliai taškas yra stotelė „Karaliaus Mindaugo tiltas“?

Galbūt tai regisi nereikšminga, – stotelių pavadinimai yra nežymūs ženklai bendros jas planuojančių žmonių mąstysenos. Bet ne pastarųjų mąstymas mums svarbus – svarbūs patys pavadinimai. Ne tik miesto svečiams, kuriems reikia susiorientuoti, kur lipti. Jau čia kyla logiški klausimai –  kodėl jiems reikėtų įsiminti, kad Kongresų rūmai yra prie „Tilto“ ar „Vinco Kudirkos aikštės“ stotelių, nors iki tos aikštės kur kas toliau nei iki koncertų salės. Kauno svečiams būtų dar sudėtingiau – nori patekti į miesto emblema tapusią Prisikėlimo bažnyčią, o turi lipti stotelėje „Aukštaičių gatvė“. Net ne „Žaliakalnis“, kuris taip pat yra svarbus miesto ženklas. Bene svarbiausią visos Lietuvos meno kolekciją – Čiurlionio muziejų – pasieki, išlipęs „S. Daukanto g.“ stotelėje, o kita bus „Gedimino g.“, nuo kurios arčiausia iki Mykolo Žilinsko galerijos.  Iš Kauno filharmonijos arčiausia yra „L. Sapiegos g.“ stotelė, nors tikriausiai retas kaunietis žino, kas toks buvo Leonas Sapiega ir kaip jis susijęs su ta vieta.

Visgi manau, kad kultūros vietos ir vardai yra svarbesni paties miesto gyventojams. Taip suteikiama erdvė didžiuotis savo miestu, taip kasdien tvirtinama jų tapatybė, taip auginamos šaknys: čia stovi Katedra, čia mūsų pilis, o čia mes turime modernią galeriją ar garsų pasaulyje teatrą. Kasdien per troleibuso garsiakalbį minima vieta negali nieko nereikšti – antraip, kam mes černiachovskius kudirkomis keitėme? Vardas įžemina, jis nustato tvarką, spinduliuoja ideologiją, teikia prasmę visai erdvei, kuria keliauji, pagaliau praktiškai – nurodo orientyrus. Ir primena, kad yra tokia vieta, kuri, kažkieno nuomone, yra svarbi daugumai ar tiesiog svarbi mūsų istorijai, kultūrai, mūsų buvimui. O tai gal net gali kurį nors troleibuso keleivį „išprievartauti“, ir šis, nuolatos girdėdamas stotelės pavadinimą, kurią dieną, žiūrėk,  neišlaikys šito presingo ir apsilankys muziejuje. Bet kaip tai veikia – išties, būtų įdomu patyrinėti, ar apskritai keleiviai žino, pro kokį pastatą kasdien važiuoja.

Kol kas mūsų prioritetas yra keliai, transporto mazgai, o ne nuo seno svarbios vietos. Todėl ir neseniai pastatytas Karaliaus Mindaugo tiltas svarbesnis už griūvantį Gedimino pilies kalną. Keista, bet tai gan tiksli bendrojo gyvenimo metafora – juk lygiai taip verslo politikams svarbesnė yra Susisiekimo ministerija, o ne Kultūros, dėl kurios tradiciškai niekas nesipeša. Todėl miestuose tiek daug rasime gatvių, kelių ir tiltų pavadinimų, bet kultūros žvalgytis teks jau kažkur išlipus.

Tą liudija ir laisvoji rinka: mikroautobusai, regis, net rėkia savo skydais „važiuoju pro Akropolį į Senukus“ – ir kaip tokiame fone nenustebsi, kai vienas mikroautobusiukas stoja Gedimino prospekto stotelėje „Mažasis teatras“? Mažoje stotelėje vienam mažam autobusui. Panevėžiui svarbesnė yra senoji elektros pastotė, bet nerasime nieko, kas susiję su teatru. Užtat Klaipėdos transportininkai pasielgė patriotiškai, išlaikydami stotelę „Teatras“, nors pats pastatas keleri metai uždarytas. Bent stotelė primena, kad jis buvo ir tuoj vėl bus, vadinasi, jis liko svarbi miestiečių erdvės dalis.

Žinoma, kelių ir gatvių prioritetams analogų galima būtų rasti tame pačiame Londone: ten tikrai daugiausia stotelių su vietų vardais. Skirtumas tik toks, kad metro stotelės, atsiradusios XX a. pradžioje, jau buvo pavadintos pagal vietovę, žinomą nuo IX ar XIII šimtmečio. Ir ligoninė stovi ten, kur stovėjo per amžius, ir šlovingasis „Covent Gardenas“ visiškai nereiškia šlovingosios operos, o ši perėmė pavadinimą iš buvusio vienuolyno turgaus. Ir garsusis Vest Endas seniai yra ne Vakaruose, o pačiame miesto centre. Tai išduoda kitą šalies prioritetą – atminties kultūrą ir pagarbą šaknims, pasididžiavimą savo kilme. „Proud to be British“, girdėjome šią vasarą ne kartą. Koks turi būti tautos kelias, kad ji išdrįstų imti savimi didžiuotis – ir gal iš tiesų tam reikia drąsos? Paguodos mums nebus – ne okupacijos kaltos, kad žeminamės ir vardus, pavadinimus keičiame pagal įvairias konjunktūras. Mes tiesiog nekreipiame dėmesio į šaknis, mus reguliuoja mužikiškas mąstymas: svarbu ateiti ir pareikšti savo erdvę įsiamžinant – kuolu, namu, dangoraižiu. Niekas nemokė su aplinka elgtis atsargiai ir ją girdėti. Apie pagarbą patylėkime. Ir pavydėkime Sankt Peterburgo gyventojams, visada besididžiavusiems savo Žiemos rūmais, nors kadaise į juose stovėjusias vazas bolševikai dergė. Bet šiandien jų metro gali važiuoti kaip per miesto istorijos, vietų ir vardų vadovėlį.

Vilniaus gatvių istorija – jau kitokia. Čia esama šiokio tokio nuoseklumo, bet jis iškyla salomis – daugiau kunigaikščių Vilniuje „gyvena“ Žvėryne ir Naujamiestyje, deivės – Pašilaičiuose, keletas teatralų – Lazdynėliuose, o rašytojai – visur be sistemos ir hierarchijos. Bet gatves pravažiuojame, jų skambančio pavadinimo  neišgirstame, net garsių žmonių vardų nebežinome, nes paliktos tik pirmosios jų raidės – vadinasi, nefiksuojame. Stotelės – kas kita. Dar viena, net netikėta jų pavadinimų funkcija – tai yra ir kasdieninis neprimygtinis keleivių švietimas, prusinimas, nekalbant jau apie patogumą rasti tai, kur vyksti. Netikėtai nuskambantis vardas su visomis asociacijomis, tikrinančiomis atminties tiltus į kadaise lankytas pamokas, į skaitytas knygas. Tai yra miesto kalba, jo istorija, bet ją kuria dabar gyvenantieji. Todėl galima pažvelgti ir kitaip - pakanka perskaityti dabartinę schemą su vardais, kad suvoktum miesto tolygų ar visiškai betvarkišką vystymąsi. Kad išvystum, kur yra istorinis palikimas, o kur – vakarykštės dienos aktualija ar skola už kažkokius, dažnai net nenuveiktus darbus.

Stotelė yra vieta, kurioje sustoji. Išlipi ir suvoki, kokioje erdvėje esi ir ką ji tau sako. Ar – ką tu norėtum joje išgirsti.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...