captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Europos laukia staigmenos

„Europos ūkio krizė iš lėto bet užtikrintai ardo daugelio šalių politines sistemas“, – rašo JAV tyrimų centro „Stratfor“ analitikai ir aiškina, kad kyla nauji lyderiai, trukdantys tradicinių veikėjų pirmavimui. Aljansai ir įvykiai, kurie dar prieš kelerius metus būtų buvę laikomi visiškai neįmanomais, dabar Europoje tampa kasdienybe. 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Europos ūkio krizė iš lėto bet užtikrintai ardo daugelio šalių politines sistemas“, – rašo JAV tyrimų centro „Stratfor“ analitikai ir aiškina, kad kyla nauji lyderiai, trukdantys tradicinių veikėjų pirmavimui. Aljansai ir įvykiai, kurie dar prieš kelerius metus būtų buvę laikomi visiškai neįmanomais, dabar Europoje tampa kasdienybe. 

Štai gruodžio 3-iąją Švedija paskelbė rengsianti paankstintus rinkimus – dalinai dėl kraštutinės dešinės politinių judesių. O Ispanijoje valdančioji centro dešinės partija atvirai svarsto galimybę sudaryti sąjungą su savo tradiciniais varžovais centro kairėje tam, kad neleistų kairiojo protesto partijai perimti valdžią. 

Svarbios Europos Sąjungos šalys, įskaitant Švediją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, bet galbūt ir Graikija, 2015-aisiais rengs rinkimus. Daugeliu atvejų jų rezultatai bus tokie, kokių 2008-aisiais niekas nebūtų net įsivaizdavęs.

Pvz., Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas iš karto paskelbė naujus rinkimus, jo centro kairės partijai pralaimėjus balsavimą dėl biudžeto vos tris mėnesius po atėjimo valdžion. O pralaimėjo ji dėl to, kad kraštutinių dešiniųjų partija „Švedijos demokratai“ nutarė prisidėti prie biudžetui nepritariančios opozicijos.

Priešlaikiniai Švedijos rinkimai, pirmieji po beveik 60 metų, įvyks kovo 22 d., ir juose didelį vaidmenį vaidins būtent ši prieš imigraciją nusistačiusi radikalių dešiniųjų partija, pasivadinusi Švedų demokratais. Praėjusiuose rinkimuose rugsėjį nė viena iš dviejų didžiųjų plataus vidurio kelio koalicijų neįstengė suformuoti daugumos vyriausybės.

Nors daugiausia mandatų – 113 – surinko socialdemokratai ir antroje vietoje liko buvusio premjero F. Reinfeldto vadovaujami nuosaikieji, surinkę 84 mandatus, nelauktai į trečią vietą įkopė kraštutiniai dešinieji Švedijos demokratai su 49 mandatais. Į parlamentą pateko dar 5 kitos partijos su gerokai mažesniais mandatų skaičiais.

Socialdemokratui Stefanui Lofvenui vis dėlto pavyko su „Žaliųjų partija“ sudaryti vyriausybę, bet tai ir liko tik mažumos koalicija.

Ir nors Švedija turi vieną iš greičiausiai augančių ekonomikų Europoje, bedarbystė vis dar nenukrito į prieškrizinį lygį. Svarbiau tai, kad Švedijoje yra proporcingai daugiau prašančių politinio prieglobsčio negu bet kur kitur Europos Sąjungoje.

Pernai smurto veiksmų kupini maištai sukrėtė imigrantų apgyventus Stokholmo priemiesčius – tai parodė, kaip sunkiai Švedijai sekasi į savo visuomenę  integruoti ateivius. Ir nors pagal apklausas dauguma švedų vis tiek dar nori gyventi šalyje, kuri atvira prieglobsčio ieškantiesiems, žmonės susirūpinę dėl padidėjusios imigracijos ekonominio ir kultūrinio poveikio. 

Jeigu Švedijos demokratai išsilaikys kaip trečioji pagal dydį šalies partija, jie suvaidins gal net lemiamą vaidmenį kuriant naują vyriausybę. Tai reikštų, kad radikalios dešinės partija įgytų svorio vienoje iš pagrindinių Europos šalių.

Ispanijos visuotiniai rinkimai, vyksiantys 2015 m. antrojoje pusėje, ko gero, turės dar didesnį poveikį tos šalies politinei sistemai. Tebesitęsianti ekonominė krizė ir su valdančiąja partija susiję korupcijos skandalai stipriai pakėlė naujos, kairiojo sparno protesto partijos „Podemos“ populiarumą.

Ši partija siekia iš naujo derėtis dėl Europos Sąjungos nustatytų įsiskolinimo ir deficito ribų ir perstruktūruoti Ispanijos skolas. Ji pasisako už kai kurių privačių bendrovių strateginėse energetikos, telekomunikacijų ir transporto srityse suvalstybinimą. „Podemos“ įsisteigė prieš nepilnus metus ir jau dabar populiarumo reitinguose pasiekė 28 proc.

Tuo ji viršija ir valdančiąją centro dešinės Liaudies partiją, ir opozicinę Ispanijos socialistų darbininkų partiją. „Podemos“ tokia populiari, kad gruodžio 2-ąją Liaudies partijos pirmininkė Maria Dolores de Cospedal prasitarė, jog jos partija neatmestų aljanso su socialistais darbininkais galimybės, kad tik suformuotų vyriausybę be kairiųjų radikalų dalyvavimo.

Tačiau socialistai šią idėją iš karto atmetė, o gruodžio 3 d. ir kai kurie Liaudies partijos nariai greitai nuo jos atsiribojo. Vis dėlto ponios  M. D. de Cospedal teiginiai atskleidžia realią grėsmę Ispanijos dviejų partijų sistemos, susikūrusios po Francisco Franco diktatūros griuvimo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, stabilumui.

Prieš dabartinę krizę šios dvi partijos paprastai drauge surinkdavo 70–80 procentų visų balsų. O 2015 metų rinkimai gali būti pirmas kartas moderniojoje Ispanijos istorijoje, kai abiejų partijų gautų balsų suma nesieks net 50 proc. 

Ši padėtis ypač kebli socialistams darbininkams, neseniai pasistūmusiems šiek tiek kairėn, kad pritrauktų kai kuriuos „Podemos“ šalininkus. Taigi socialistai turi apsispręsti, ar nori rizikuoti prarasti kai kuriuos kairiausiojo nusiteikimo rinkėjus, priartėdami prie Liaudies Sąjungos, ar prarasti nuosaikesnius balsuotojus, suartėdami su „Podemos“.

Tuo tarpu Graikija suteikia pavyzdį, kaip Ispanijos politika galėtų atrodyti ateityje. Graikija turėjo gana stabilią dviejų partijų sistemą, kurioje centro dešinė ir centro kairė viena kitą pakeisdavo valdžioje.

Tačiau ekonomikos krizė sparčiai iškėlė radikaliai kairią partiją „Syriza“, besipriešinančią taupymo ir diržų veržimosi politikai, kurią minėtos didžiosios partijos palaiko. 2012 m. reikėjo net dviejų rinkimų, kad abi pagrindinės partijos užkirstų „Syrizai“ kelią į valdžią. Graikijoje, kur politiniai susipriešinimai seni ir gilūs, toks aljansas iki krizės būtų buvęs neįmanomas.

Ši šalis turbūt sugrįš į dėmesio centrą kitais metais, kai Graikijos parlamentas mėgins išrinkti naują valstybės prezidentą. Jei tai nepavyks, parlamentas bus priverstas skelbti paankstintus rinkimus, ir šįkart bus dar sunkiau neprileisti kairiųjų radikalų prie valdžios. 

„Syriza“ žadėjo pertvarkyti Graikijos įsiskolinimą, o tai sudirgintų finansų rinkas, sukeltų netikrumą visoje euro zonoje ir vėl sudrumstų Europos Sąjungos patvarumą.

Galop, euroskepticizmas bus vienas iš pagrindinių žaidėjų ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje rinkimai įvyks gegužės mėnesį. Didžioji Britanija irgi turėjo gerai veikiančią dviejų partijų sistemą iki krizės, tačiau anti-imigracinės Nepriklausomybės partijos „UKIP“ iškilimas šiai sistemai kelia rimtą pavojų.

Šiuo metu koalicija tarp konservatorių ir leiboristų partijų išties atrodo neįmanoma, kaip neįmanoma ir panaši sutartis tarp konservatorių ir Nepriklausomybės partijų. Tačiau abu variantus būtų galima įsivaizduoti, jeigu nei konservatoriai, nei leiboristai nelaimėtų pakankamai mandatų, kad valdytų vieni. 

Dabartiniai poslinkiai Europoje būtų laikomi neįmanomais prieš penkerius ar šešerius metus. Dauguma žmonių būtų netikėję, kad nedarbo lygis Ispanijoje ar Graikijoje pasieks ir net peršoks 25 proc. ar kad nacionalistinės, protesto ar euroskeptiškos partijos taps lemiamais žaidėjais Europos politikoje.

Dar svarbiau, daugumai europiečių nė į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad Europos Sąjungai iškils toks grėsmingas pavojus. „Tiesa, daugeliui ispanų, graikų, švedų ir britų jų politinių sistemų radikalus persitvarkymas dar ir šiandien atrodo mažai tikėtinas, tačiau daug kam ateinantieji metai gali atnešti staigmenų“, – rašoma tyrimo centro „Stratfor“ straipsnyje, pavadintame „Europa – kai neįsivaizduojami dalykai tampa įmanomi“.  

Apžvalga skaityta per LRT Radiją.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...