captcha

Jūsų klausimas priimtas

Emerikui Stanevičiui – 210 metų

Lapkričio 29 dieną sukanka 210 metų, kai gimė Emerikas Stanevičius, liepsningas patriotas ir tautos kultūros gerbėjas. Tai jis pirmasis Lietuvos spaudoje paskelbė pluoštelį liaudies dainų. Savaitraštyje „Tygodnik Wilenski“ 1819–1822 metų laikotarpiu publikuoti jo parinktų 12-os dainų tekstai su laisvais vertimais į lenkų kalbą. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Lapkričio 29 dieną sukanka 210 metų, kai gimė Emerikas Stanevičius, liepsningas patriotas ir tautos kultūros gerbėjas. Tai jis pirmasis Lietuvos spaudoje paskelbė pluoštelį liaudies dainų. Savaitraštyje „Tygodnik Wilenski“ 1819–1822 metų laikotarpiu publikuoti jo parinktų 12-os dainų tekstai su laisvais vertimais į lenkų kalbą.

Šios dainos tuomet kaimuose buvo plačiai dainuojamos. Tai „Ant kalno rugiai“, „Atjoja bernelis per laukelį“, „Kaip pas motutę buvau“, „Mano brolio žirgas“, „Stovi žirgelis kieme pabalnotas“, „Tenai per girios didžius vieškelėlius“, „Užaugino mane motinėlė“ ir kt. Pridėtos ten ir trys poetų kūrybos dainos, bevirstančios liaudiškomis. O šį prasmingą darbą E. Stanevičius pradėjo būdamas dar tik Vilniaus gimnazijos moksleiviu; galimas dalykas, paskatintas mokytojo Igno Šidlauskio.

XIX amžiaus pradžioje krašto šviesuomenė, kilusi iš lenkakalbės bajorijos, ėmė suvokti gimtosios kalbos ir tautinės kultūros vertę. Įdomus tas metas kultūros ir politinių procesų požiūriu. Beje, tai, kas vyko Lietuvoje, buvo bendraeuropinių nacionalinių judėjimų, bundančių po napoleonmečio, atspindys.

E. Stanevičius buvo kilęs iš Birželės dvaro, netoli Naujamiesčio Panevėžio apskrityje, dabartiniame Radviliškio rajone. Mokėsi Dotnuvos bernardinų mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. Didesnės paramos iš namų negalėjo tikėtis, nes be jo, šeimoje išaugo dar aštuoni vaikai, o dvaras buvo išdalintas kreditoriams. Įstojęs į Vilniaus universitetą 1820-aisiais, E. Stanevičius rengėsi tapti mokytoju, studijuodamas vadinamame mokytojų institute. Ten studijų tvarka buvo labai savita: pirmaisiais metais privalu išklausyti visų apygardinėse mokyklose ir gimnazijose mokomų dalykų pradinius universitetinius kursus bei išlaikyti jų egzaminus. Tada jau galima gilintis į vieną kurią sritį, pasirinkus atitinkamą fakultetą. E. Stankevičius pirmaisiais metais studijavo gamtos ir tiksliuosius mokslus, vėliau pasirinko Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.

Žinia, kultūriniai sąjūdžiai brendo ir reiškėsi pirmiausia senajame Vilniaus universitete. Tuo metu čia jaunimas būrėsi į mokslinio pobūdžio ir slaptas patriotines  draugijas, o profesūros šviesuoliai – į šauniąją „Nenaudėlių“ (lenkiškai „šubravcų“) ložę, kovojusią už baudžiavos panaikinimą ir prieš feodalines atgyvenas. E. Stanevičius priklausė literatų būreliui „Kastalia“, įsteigtam Jano Čečioto.  O kartu ir slaptai filaretų, arba „doros mylėtojų“ organizacijai, vadovaujamai Tomo Zano. Šiedu legendinių vadovų vardai aukso raidėmis spindi nacionalinės tapatybės istorijoje. Ir netiek jau svarbu, ar lietuvių, ar gudų...

Slaptoji filaretų draugija buvo suskirstyta į keturias sekcijas: fizikų-matematikų, teisininkų, literatų ir medikų. Sekcijos savo ruožtu dalijosi į bendrijas, kurios turėjo vaivorykštės spalvų pavadinimus. Sueigos vykdavo du kartus per mėnesį. Nauji nariai buvo priimami tik gavus kitų narių rekomendacijas. Viso draugijoje buvo 176 nariai.

Atrodytų, draugija buvo patikimai organizuota, tačiau jaunimas neturėjo konspiracinės patirties. Caro valdžios tarnybos netruko susekti jaunimo veiklą, ir 1823 metais prasidėjo represijos. E. Stanevičius taip pat buvo suimtas ir keletą mėnesių kalintas. Tačiau tardomas filaretų byloje, sugebėjo sumaniai atremti kaltinimus. Tad 1824 metų balandžio 19 dieną, atsiradus laiduotojui, buvo paleistas. Rudenį išlaikė korepetitoriaus egzaminus, tačiau teisės verstis mokymu, kaip nepatikimas politiškai, negavo.

Įdomus ir sudėtingas tolimesnis šio nepaprasto žmogaus likimas. 1830–1831 metų sukilime E. Stanevičius vadovavo studentų būriui. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į užsienį. Prancūzijoje internuotųjų stovykloje apie jį spietėsi lietuvių būrelis. 1833–1834 metais jis su draugais pulkininko L. Oborskio „šventąjame būryje“ dalyvavo kovose už Europos tautų laisvę Vokietijoje ir Savojoje. Tokį pavadinimą laisvės kovotojai perėmė iš antikos laikų, graikų polį Tėbus gynusio narsuolių būrio.

Išvykus E. Stanevičiui 1834 metais į Londoną, žinios apie jo veiklą ir nutrūksta... Manoma  jį mirus apie 1866 metus kažkur Prancūzijoje.

Esama užuominų, kad E. Stanevičius rašęs ir lietuviškai. Tačiau tuo metu lietuvių periodikos dar nebuvo, tad jo kūrinių likimas nežinomas. Išspausdintos tik  jo lenkų kalba parašytos pasakėčios bei idilė. Šio patrioto gyvenimas tikrai nusipelno išsamaus tyrinėjimo, o atminimas – ir įamžinimo. 

Pasakojimas skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...