captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laimantas Jonušys. Lenkiškoji lietuvių tapatybės gija

Klausimas, kas mes, lietuviai, esame, kas yra mūsų tauta ir valstybė, net ir tada, kai viešai nekeliamas, kyšo įvairiose mūsų diskusijose ir sprendimuose bei vertinimuose. Tapatybės klausimas aktualus šiandien pat, baiminantis svetimų iškabų ir svetimų raidžių.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Klausimas, kas mes, lietuviai, esame, kas yra mūsų tauta ir valstybė, net ir tada, kai viešai nekeliamas, kyšo įvairiose mūsų diskusijose ir sprendimuose bei vertinimuose. Tapatybės klausimas aktualus šiandien pat, baiminantis svetimų iškabų ir svetimų raidžių.

Ir tai yra gana kurioziška, nes kai kas nesuvokia, kad mes jau esame dalis tos visos Europos, kuri rašo lotyniškąja abėcėle, – nesuvokia net tada, kai ši tikrovė spigina mums akis kiekviename kasdienybės žingsnyje. Tarkim, iškaboje „Maxima“. Ir ta X raidė, kurios nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, niekam nerėžia akies, ir niekas nekelia prieš ją pasipiktinusio tautinio teisuolio balso, nes visiems akivaizdu, kad ši raudona raidė nė kiek nepakenkė nei lietuvių kalbai, nei šios kalbos valstybiniam statusui.

Bet kalbant apie tapatybę dažnai grįžtama į istoriją ir tada siekiama atsikovoti tai, ką mes seniai laikėme savo istorijos bei kultūros dalimi, o dabar bando pasisavinti, tarkim, baltarusiai, ką jau kalbėti apie lenkus. Šiuo klausimu mums sunku rasti sutarimą siekiant išsiaiškinti, kas buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kai ji susijungė į vieną valstybę su Lenkija. Šiuo atveju dažnai susiskaldoma į priešingas stovyklas. O kaipgi ši praeitis atrodo plačiajam pasauliui, šią valstybę vadinančiam dvejopai: kartais Lenkija-Lietuva, o kartais – tik Lenkija?

Dėl Radvilų nėra abejonės: visuotinai pripažįstama, kad šios giminės šaknys yra lietuviškos. Tačiau vaisiai galbūt jau lenkiški. Teisingai sakoma, kad praeityje kalba kartais reikšdavo ne tautinę tapatybę, o luomą: Lietuvos bajorai kalbėjo lenkiškai. Bet vėliau, kai visoje Vidurio-Rytų Europoje sužydėjo vadinamasis Tautų pavasaris, ta bajorų kalba tapo tautinio atgimimo kliūtimi. O ir dauguma tų bajorų ėmė save suvokti nebe kaip lietuvius, o tiesiog kaip lenkus, todėl jie ir nedalyvavo kuriant naująją nepriklausomą Lietuvą. Ir todėl toji Lietuvos valstybė faktiškai buvo ne atkurta, o sukurta, lygiai taip, kaip tuo pat metu savo valstybes sukūrė latviai, estai ir kitos tautos. Laimė, 1918-aisiais respubliką pradėta kurti ne pagal LDK modelį, kuriame demokratines teises turėjo tik saujelė lenkiškai kalbančios bajorijos, o pagal to meto Europos demokratinių valstybių pavyzdį.

Tradicinį tautinį požiūrį kaip vertą pasididžiavimo kėlė Vytauto Didžiojo ir ankstesnių laikų Lietuva, o bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę vertino skeptiškiau. Dabar dalies intelektualų iniciatyva bandoma ištaisyti šį tendencingumą, ir tai suprantama, bet kartais turbūt perlenkiama lazda. Pvz., mokyklinėje literatūros programoje per didelis dėmesys skiriamas tokiems autoriams, kaip, tarkim, Jonas Sarbievijus, kuris rašė lotyniškai, o pats buvo lenkas. Juolab kad šiandieniniams moksleiviams tos jo pompastiškos odės gali atrodyti, kaip žmogaus iš mėnulio, o ne iš Lenkijos ir ne iš Vilniaus. Mums sakoma, kad Sarbievijus vadintas „krikščioniškuoju Horacijumi“ arba net „Lietuvos Horacijumi“. Tačiau krikščioniškame leidinyje – angliškoje internetinėje Katalikų enciklopedijoje teigiama, kad jis vadintas „Lenkijos Horacijumi“.

O štai Adomas Mickevičius, kaip visiems gerai žinoma, eilėmis sušuko: „Litwo, Ojczyzno moja!“ („Lietuva, Tėvyne mano!“). Tačiau tą Lietuvą jis suprato visai kitaip negu mes dabar. Jeigu jam kas būtų pasakęs, kad Lietuva turėtų būti nepriklausoma valstybė su valstybine lietuvių kalba, jis to būtų nesupratęs. Dabar dėl to jam priekaištauti būtų neprotinga, nes neistoriška. Bet lygiai taip pat neprotinga ir neistoriška, būtų priekaištauti dėl to, kad per XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios tautinį atgimimą buvo puoselėtas ir galiausiai įgyvendintas idealas kurti valstybę tautiniu, o ne pilietiniu pagrindu. Mat jeigu būtų buvę kitaip, nebūtų reikėję nei lietuvių valstybinės kalbos, nei išsivadavimo iš lenkiškosios kultūros ir kalbos dominavimo.

Galbūt, užuot visai atmetus arba visai pasisavinus šią dabar jau tolimą praeitį, galima rasti blaivų vidurio kelią. Nei neigdami, nei niekindami savo lenkiškojo kultūrinio bei politinio paveldo dalies, galėtumėm vertinti, kad jis yra mūsų tapatybės dalis, bet anaiptol ne esminė.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...