captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Butkevičiaus atsakomybė

Darbo partijos sėkmė išprovokavo dar neregėtą atsakomybės ribų perstumdymą. Kalbėdamas apie Darbo partijos sukčiavimo bylą, paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius sudėliojo naujai valdžiai svarbią mintį: „Galvoju apie partijos dabartį ir ateitį.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Darbo partijos sėkmė išprovokavo dar neregėtą atsakomybės ribų perstumdymą. Kalbėdamas apie Darbo partijos sukčiavimo bylą, paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius  sudėliojo naujai valdžiai svarbią mintį: „Galvoju apie partijos dabartį ir ateitį.

Tikrai niekada neprisiimsiu atsakomybės, kad dėl ko nors menkinčiau partijos prestižą“.  Tai reiškia, kad  teismui pripažinus Darbo partiją kalta, koalicija ateityje gali  pakeisti savo struktūrą, nes premjeras neketina „prisiimti atsakomybės“.

Tik va bėda, kad atsakomybė politikoje, kaip rezultatas, o ne tikslas, yra tokia keista materija, kurios gali nesiimti, gali nenorėti ir net nekęsti, o ji vis tiek ima ir ateina.  Ne teisinė, žinoma, o kaip vertinimas, kartais turintis  praktinių padarinių.

Ir kaip tik todėl, po kiekvienų rinkimų įvyksta atsakomybės ribų pastumdymas. Visų Seimų valdančiosios koalicijos pradėdavo nuo to. Nuo daugiau ar mažiau isteriškų paaiškinimų, koks prastas yra palikimas, ir kaip jis suriša rankas. Tad jeigu ko ir nepavyks padaryti taip puikiai, kaip žadėta, tai tik dėl to.

Šią kruopščiai saugomą tradiciją nesunku iliustruoti naujausiais pavyzdžiais.

Antai socialdemokratė Birutė Vėsaitė dėstė, kad būsimoji Vyriausybė turi menką manevro laisvę. Yra skola valstybės ir „Sodros“ biudžete, o su tokiomis skylėmis  būsimam premjerui reikia atkurti pasitikėjimą valstybe, grąžinti ekonominius pabėgėlius.

Ne blogiau nei B. Vėsaitė žinantis, kodėl visa tai yra, Vytenis Andriukaitis vis tiek siūlė išsiaiškinti, kodėl šįmet Lietuvos gamybos, prekybos ar statybos apimtys yra mažesnės nei 2008-siais metais ir dar anksčiau.  Tai – įprasti bandymai pabloginti startinę poziciją. O neįprasta yra tai, kad atsakomybės ribų perstumdymas po šių rinkimų įgavo nepalyginti didesnį, dar neregėtą, mastą.

Kai Prezidentė  Dalia Grybauskaitė pranešė remsianti tik tokią koaliciją, kurioje nebus teisiamos partijos, tai buvo įvardijama asmeninių ambicijų nevaldymu, nederančiu šalies vadovei.

Kai Prezidentė kreipėsi į Konstitucinį teismą prašydama įvertinti, ar Seimo rinkimai teisėti, tai buvo prilyginta desperatiškam bandymui išlaikyti valdžioje dabartines jėgas.

Mano akimis, vyko pavyzdžio neturintis atsakomybės ribų nustatymas, kuriame pirmą kartą taip atvirai aktyviai dalyvavo Prezidentė. Šį dar nebaigtą mūšį  kol kas laimi Prezidentūra, nes jai pavyko sukurti nuomonę, jog Dalia Grybauskaitė yra priversta susitaikyti su esama padėtimi, esama nauja valdžia, nors padarė viską, daug daugiau nei įprasta, kad ji būtų kitokia. 

Į šį galių ir atsakomybės žaidimą itin apsukriai įsijungė Prezidentės suniekintos Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskich. Pradėjus aiškėti, jog pretendentams į ministrus gresia sugriežtinta atranka, Viktoras Uspaskich prakalbo, jog atmesdama jo partijos kandidatus Prezidentė tuo pačiu nuima atsakomybės naštą nuo jo ir perkelia ją ant savo pečių.

 Gudrus ėjimas. Jis liudija, kad šis teisiamas politikas yra įgudęs psichologas. Nujausdamas oponento interesą, jis paverčia jį savų tikslų statybine medžiaga. Jam tai sekasi puikiai. Jis galės tampyti Seimo ir Vyriausybės vadeles likdamas valdžios šešėlyje, o tai žada dideles manipuliavimo galimybes su mažai atsakomybės.

Kol kas to paties negalima pasakyti apie Algirdą Butkevičių, nors būtent jis daro daugiausia veiksmų, kuriuos galima sieti su bandymu perkelti atsakomybę. 

Paskyrus teisiamą Vytautą Gapšį Seimo vicepirmininku, būsimasis premjeras paaiškino, jog to nepadarius koalicija griūtų. Bandymas permesti  kolegai Viktorui atsakomybę dėl neištesėto pažado neskirti teisiamųjų į jokius postus, žlugo iš karto --  šis atkirto nieko nereikalavęs.

Algirdas Butkevičius gan nuosekliai stengiasi pakartoti tai, ką darė dešinioji koalicija prieš ketverius metus – įtikinti, kad informacija slepiama, nes finansų ministrė Ingrida Šimonytė nekelia telefono ragelio, kad kažkas ne taip su pateiktu kitų metų biudžetu, nes yra keistų skaičių. Deja, nesėkmingai, nes po kiekvieno bandymo gauna atgal. O ir situacija ne ta.

Tokių smulkių, bet nevykusių bandymų būta ir daugiau. Tačiau daug įdomiau, kodėl šįsyk tradiciniai pasistumdymai dėl atsakomybės yra perkelti į  daug didesnį politinį žemėlapį? Ne mažiau galėtų rūpėti ir tai, kodėl partijos senbuviai, kurie viešai šaudo pro šalį nebent tada, kai patys to nori, kodėl jie ramiai leidžia klupinėti Algirdui Butkevičiui?

Aštuoneri metai – per trumpas laikas pamiršti Darbo partijos ir jos vado nuotykius valdžioje. Aimanavo dėl vargų net ir tuometis premjeras Algirdas Brazauskas, postą paliko finansų ministras, tas pats Algirdas Butkevičius, kaip, beje, ir ūkio ministras tuometis Viktoras Uspaskichas, pernelyg susižavėjęs finansų srautų valdymu. Sprendimų priėmimas persikėlė į taip vadinamą politbiurą. Krito Seimo pirmininkas, plyšo koalicija, prasidėjo Darbo partijos byla, jos vado prieglobsčio Rusijoje istorija. 

Žmonės keičiasi, bet ar kas galėtų garantuoti, kad ir vėl ko nors panašaus nebus? Nelabai, nes jau dabar matyti, kad V.Uspaskich požiūris į valdžią iš esmės nepakito. O jeigu bus bent perpus tiek ir dar tada, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, atsakomybė tvirtai apglėbs Algirdą Butkevičių.

Ir pirmiausia jos gali pareikalauti ne Prezidentė, o tie patys klupinėti būsimajam premjerui netrukdantys jo partijos senbuviai. Tiesiog galvodami apie partijos dabartį ir ateitį, apie kurią taip gražiai pasakė A. Butkevičius. Galinčių būti partijos pirmininku ir premjeru tarp jų tikrai yra.

Beje, Darbo partijos byla, kaip kartą apie visai kitą dalyką sakė prezidentė, čia būtų visai „ne prie ko“.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...