captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Argentiniečio popiežiaus pamokymai Europai

Bažnyčią reikia atskirti, bet ne atkirsti nuo valstybės – nereikia atkirsti taip, kad Bažnyčios atstovams nebūtų leidžiama valstybės klausimais pasisakyti. Šiai iš esmės liberaliai nuostatai entuziastingai pritaria konservatoriai ir nesipriešina socialdemokratai. Todėl ją ir drįstame kelti politiškai neutralioje pilietinėje žiniasklaidoje.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Bažnyčią reikia atskirti, bet ne atkirsti nuo valstybės – nereikia atkirsti taip, kad Bažnyčios atstovams nebūtų leidžiama valstybės klausimais pasisakyti. Šiai iš esmės liberaliai nuostatai entuziastingai pritaria konservatoriai ir nesipriešina socialdemokratai. Todėl ją ir drįstame kelti politiškai neutralioje pilietinėje žiniasklaidoje.

O dingstį tokią nuostatą kelti suteikė popiežiaus Pranciškaus pasirodymai lapkričio 25-ąją net dviejuose Europos Sąjungos formuose Strasbūre – ne tik  Europos Parlamente, bet ir Europos Taryboje.

Bet iš karto atsargią gaidą čia užgavo dienraščio „Berliner Zeitung“ komentatorė Katja Tichomirowa.

Jos žodžiais, „yra kažkas neįprasto, o kai kam tiesiog neįmanomo, kad Katalikų bažnyčios vyriausioji galva prabiltų į parlamento deputatus. Nebent tai būtų ceremoniali išimtis taisyklei, skiriančiai religiją ir valstybę.

Tai, kad popiežius Pranciškus kalbėjo Europos Parlamente ir Europos Taryboje, yra taip pat ir kažkas neeilinio, nes Šventąjį Sostą, kuriam jis atstovauja Strasbūre, ir pačią Europos Sąjungą, kurioje jis sakė dvi kalbas, vis dėlto vienija tai, kad abi šios institcijos nėra valstybės: jos yra virštautiniai, viršvalstybiniai dariniai.

Popiežius Pranciškus į Strasbūrą vyko ne kaip politikas, sakė jo atstovas. Tačiau jo žinia buvo politinė. Jis įspėjo Europą  neprarasti savo sielos,  paneigiant savo humanistinę dvasią, ir priminė tai, kas kažkada buvo Europos politinio projekto širdis, – skatinti taiką ir bendrystę tarp visų žemyno tautų.“

„O į Europos Tarybos, kuriai priklauso ir Rusija, narius popiežius kreipėsi su dar įsakmesne žinia. Juk Europos istorija mus gundo į žemyną naiviai žiūrėti kaip į padalintą į dvi skirtingas dalis kultūriškai, religiškai ir politiškai. Tačiau šį antagonizmą puoselėti reikštų sustoti pusiaukelėje.

Būtų taip pat galima sakyti, jog tai reikštų leistis į naują konfrontaciją“, – teigė, aiškindama popiežiaus Pranciškaus mintį, dienraščio „Berliner Zeitung“ komentatorė Katja Tichomirowa. O ta mintis buvusi, kad Europai tikrai reikia visais atžvilgiais tapti viena bendrija.

Ką tai reiškia, plačiau savo straipsnyje iš Strasbūro išdėstė  „New York Times“ apžvalgininkas Andrew Higginsas. Jis priminė, kad „paskutinysis Europos Parlamente kalbėjęs popiežius, Jonas Paulius II, džiaugėsi tuo, ką 1988-ųjų spalį pavadino „ypatingu momentu žemyno istorijoje, kai komunizmas buvo begriūvantis, o Europa vis labiau glaudėsi į būrį. 

O dabar, po daugiau nei ketvirčio šimtmečio, kitas popiežius, Pranciškus, grįžo į tą patį forumą, bet su rūstesne diagnoze.

Europa, teigė jis, prarado kelią, jos energiją iščiulpė krizė ir tolima, technokratiška biurokratija. Ji vis labiau tampa pašaline stebėtoja pasaulyje, kuris „vis mažiau eurocentriškas“ ir dažnai į Europą žiūri „šaltai, su nepasitikėjimu ir kartais net įtarimu“.  

Be to, „daugeliu atžvilgių kyla Europos pavargimo ir susenėjimo įspūdis taip, kad Europa, kuri dabar jau močiutė, nebėra vaisinga ir trykštanti gyvybe“, kalbėjo popiežius, argentinietis, Parlamente, kuriame pranešimai paprastai apsiriboja lėkštomis bendrybėmis ar protą dusinančiomis techniškomis detalėmis.

„Atėjo laikas mums atmesti idėją Europos, kuri baimingai rūpinasi tik savimi pačia“, – pridūrė popiežius.

Nors Romos katalikų bažnyčia jau kelis dešimtmečius Europoje praranda tikinčiųjų, popiežiaus žodžiai vis dar turi svorio. Jo kalba, kurią jis pats įvardijo kaip „vilties ir padrąsinimo žinią“, iš tiesų buvo Europos blogos dvasinės savijautos tiesmuka kritika, pareikšta pirmo neeuropietiško popiežiaus per daugiau nei tūkstantmetį.

Johnas Thavis, apie Katalikų Bažnyčią rašantis amerikieči publicistas ir knygos „Vatikano dienoraščiai“ autorius, sakė, jog popiežius Pranciškus visai kitaip žiūri į Europą nei du artimiausi jo pirmtakai, lenkas ir vokietis, kuriems „Europa buvo visatos centras“.

Pranciškus, priešingai, mažai tereikalavo „daugiau Europos“, o daugiau ataidėjo vieną kitą populistinį skundą apie Europos Sąjungą, kaip visur nosį kišančią jėgą, kuri stabdo užuot skatinusi veržlumą ir ekonominį augimą.

„Pastaruoju laiku, Europos Sąjungai plečiantis, tarp piliečių didėja nepasitikėjimas institucijomis, kurios laikomos atitolusiomis ir skelbiančiomis nurodymus, atrodančius kaip nejautrūs ar net žalingi  individualioms tautoms“, – teigė popiežius.

Tačiau savo kalboje jis kritikos žodžius nutaikė ir į tuos populistus, kurie reikalauja griežtai riboti imigraciją ir kurie migrantus smerkia kaip dykaduonius. Popiežius maldavo rodyti imigrantų atžvilgiu daugiau atjautimo.

Tą Pranciškus daro nuo pat savo pontifikato pradžios. Netrukus po savo išrinkimo jis pasmerkė „abejingumo globalizaciją“, aplankęs Lampedūzos salą, prie kurios paskendo tūkstančiai migrantų, bandančių iš Afrikos pasiekti Europą.

O Europos Parlamente jis teigė, jog „negalime sau leisti, kad Viduržemio jūra taptu didžiuliu kapinynu. Laivai kasdien atvykstantys į Europos krantus perpildyti vyrais ir moterimis – žmonėmis, kuriems reikia mūsų priėmimo ir pagalbos“.

Popiežius pridūrė, kad Europos Sąjungos nesugebėjimas susitarti dėl bendro požiūrio į iš nevilties bėgančių migrantų srautus privedė prie to, kad atskiros valstybės priima savo potvarkius, „kurie neatsižvelgia į imigrantų žmogiškąjį orumą ir šitaip prisideda prie vergovės darbo rinkoje ir nesiliaujančios socialinės įtampos“.

Popiežiaus kalba sulaukė pritarimo ne tik iš liberalų grupės Europos Parlamente vadovo Guy Verhofstadto, kuriam patiko popiežiaus pastaba, kad Europa serga dėl „dinamizmo stygiaus“, bet ir iš daugelio kairiųjų.

Vienas tokių – Graikijos opozicijos vadovas Alexis Tsipras, kuris, nors būdamas ateistu, rugsėjį lankėsi Vatikane ir Pranciškų sveikino kaip „varguolių popiežių“.

Ypač didelių ovacijų Europos Parlamente Pranciškus sulaukė pabrėžęs, jog „atėjo laikas įgyvendinti priemones, skatinančias darbo vietų kūrimą, bet visų pirma reikia grąžinti darbininkams orumą, užtikrinant tvarkingas darbo sąlygas“.

O savo kalboje Europos Taryboje jis išreiškė „gilią viltį, kad bus padėti naujo socialinio ir ekonominio bendradarbiavimo pamatai“. Pažymėjęs, kad Katalikų bažnyčia per šimtmečius vaidino didelį vaidmenį teikiant labdarą Europos vargšams, jis pridūrė:

„Tačiau kiek dar daug jų mūsų gatvėse! Jie prašo ne tik maisto, reikalingo jų gyvybei išlikti, o tai pati elementariausia teisė, jie prašo ir atnaujinto jų pačių gyvenimo vertės pripažinimo, kurį skurdas užtamsina, ir prašo iš naujo atrasti tą orumą, kurį suteikia užimtumas“.

Apžvalgininkas Andrew Higginsas primena, jog „kai Jonas Paulius II kalbėjo Strasbūro parlamentui 1988 m., jis supeikė Europos nuolatinį  tolimą nuo krikščioniškų šaknų, įspėdamas, kad „Dievo pašalinimas iš viešojo gyvenimo“ kelia pavojų žemyno ateičiai. Tai sulaukė stiprios sekuliaristų, teigiančių, jog religijai nėra vietos Europos institucijose, kritikos.

Pranciškus, priešingai, tokios opozicijos nesulaukė, bet sukėlė pakartotinas ovacijas. Jis irgi minėjo Europos krikščionišką paveldą bei jo netekimo grėsmę, bet dėmesį sutelkė ir į neturtą, imigraciją, bedarbystę.

Europos Parlamentas paprastai vengia su religiniu tikėjimu susijusių klausimų [...] Pranciškų priėmęs Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schultzas dar 2004 m. buvo vienas iš tų, kurie sėkmingai užblokavo vieno italo nominaciją į aukštą Europos Sąjungos postą dėl to, kad šis asmeniškai palaikė Katalikų bažnyčios mokymą dėl abortų ir homoseksualumo.“

„Vis dėlto Europa ir toliau kupina krikščionybės, jos peizaže daug senų, dabar dažniausiai tuščių, bažnyčių, ir daugelio jos šalių himnuose duodama pagarba Dievui.

Net ir Europos Sąjungos vėliava – apskritimas su 12 geltonų žvaigždžių ant mėlyno dugno – turi užkoduotą krikščionišką pranešimą. Arsene`as Heitzas, prancūzas katalikas, sukūręs šią vėliavą 1955-aisias, įkvėpimo sėmėsi iš krikščioniškosios Mergelės Marijos, dėvinčios 12-os žvaigždžių karūną, ikonografijos.

Bet oficialūs šios vėliavos paaiškinimai šiandien apie tai nė neužsimena“, – baigė savo straipsnį  „New York Times`e“ A. Higginsas.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...