captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Pažymint Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti šimtmetį

Artėjanti Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečio sukaktis skatina prisiminti Vasario 16-sios akto ištakas, įvykius ir žmones, parengusius šį laisvės stebuklą.
 
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Artėjanti Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečio sukaktis skatina prisiminti Vasario 16-sios akto ištakas, įvykius ir žmones, parengusius šį laisvės stebuklą. Lietuvą skaudžiai palietė I pasaulinio karo pradžia ir kilusi visuotinė sumaištis. 1914 m. lapkričio 27 d. buvo įregistruoti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įstatai. Visuomenės veikėjai karo pabėgėlių šalpa ėmė rūpintis dar rugsėjo pabaigoje, tačiau užtruko oficialių dokumentų, steigiant Draugiją, tvarkymas. O jų būtinai reikėjo, nes lėšos paramai buvo renkamos bažnyčiose, išeivijoje JAV, gaunamos ir iš Petrograde įkurto Centrinio caraitės Tatjanos komiteto.

Draugiją įkūrė Lietuvių politikos centras – tai neoficiali įvairių tuometinių lietuvių politinių partijų, išskyrus socialdemokratus, atstovus vienijusi organizacija. Tų pačių metų gruodžio pradžioje buvo išrinktas draugijos Centro komitetas. Pirmininku tapo Rusijos dūmos deputatas Martynas Yčas, jo pavaduotoju – Antanas Smetona, sekretoriumi – Stasys Šilingas. Labai ryškios lietuvių tautinio atgimimo asmenybės! Po pusmečio pabėgėlių šalpa Lietuvoje rūpinosi 122 skyriai, turintys 1629 narius. Iš sukauptų lėšų buvo steigiami bendrabučiai pabėgėliams, išlaikomos mokyklos, labdaros valgyklos.

1915 m. rugsėjo 19 d. vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių. Draugijos veikla pasidalijo į dvi dalis - abipus fronto: buvo bandoma ją tęsti Vilniuje, vokiečių okupuotoje Lietuvoje, taip pat ir Rusijos miestuose, kur tik susitelkdavo didesnės pabėgėlių iš Lietuvos kolonijos. Vokiečių karinė vadovybė griežtai reglamentavo visą krašto vidaus gyvenimą. Buvo uždrausta bet kokia politinė veikla, taip pat įvairiais potvarkiais sustabdyta visuomeninių, kultūrinių draugijų veikla, dienraščių leidyba. Vilniuje likusiai draugijos komiteto daliai veiklos atgaivinimo rūpesčių tikrai nestigo. Komitetui, papildytam kooptuotais naujais nariais, ėmė vadovauti A. Smetona, o sekretoriumi buvo išrinktas kunigas Povilas Dogelis. Pirmasis komiteto rūpestis buvo parodyti okupacinei vokiečių valdžiai, kad lietuviai Vilniuje yra organizuoti, turi savo politinių siekių. Su komendantūra buvo tariamasi dėl draugijos išlaikomų prieglaudų, lietuviškų mokyklų, lietuvių kalbos viešo vartojimo. Jonas Basanavičius ir Mykolas Biržiška dėjo daug pastangų įsteigti lietuvių gimnaziją, leisti lietuviškus vadovėlius. Neužmiršti buvo ir mokslo reikalai: po ilgo derinimo gautas leidimas 1916 m. birželio 13–15 dienomis surengti Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje Lietuvių mokslo draugijos posėdį. Ten pranešimus skaitė dr. Jonas Basanavičius. Šiaip taip buvo išgautas leidimas ir naudotis mokslo reikalams archyvų medžiaga. O sunkesnes aplinkybes veiklai vargu ar galima įsivaizduoti: žmonės Vilniuje badavo, okupacinė valdžia visiškai nesiskaitė su tautos teisėmis. Padėtį sunkino ir lenkų intrigos, skundai prieš lietuvius. Tik 1916 m. pradžioje vokiečių valdžia paskelbė kai kurių nuolaidų visuomeninio bei politinio pobūdžio organizacijoms.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai veikė visoje Lietuvoje, rinkdami lėšas per labdaringus vaidinimus bei koncertus. Žinoma, draugijos centro komitetas rūpinosi ne tik labdara, stengėsi visais įmanomais būdais ginti tautinius ir politinius interesus. Juk daugelis komiteto narių dar nuo amžiaus pradžios dalyvavo nacionalinio atgimimo judėjime. Apskritai okupacijos sąlygomis Draugija buvo ir kultūros, ir politikos centras, jos komitetas atstovavo Lietuvai. Pirmas viešas jo pareiškimas buvo padarytas 1916 m. gegužės mėnesį, Rusijos pavergtoms tautoms kreipiantis į JAV prezidentą. Atsikuriančios Lenkijos valstybės veikėjai netrukus pareiškė pretenzijas į Lietuvą. Tada lietuvių veikėjams teko rašyti memorandumą, nurodant etnografines sienas, pagrįstas ne tik kalbos duomenimis, bet ir kitais tautiškumo požymiais. Kad toks politinis nusistatymas būtų svaresnis tarptautinėje bendrijoje, vilniškiai nutarė kviesti plačią visuomenės konferenciją. O tai jau buvo tvirtas žingsnis į nepriklausomybę.

Pirmojo pasaulinio karo eiga ir 1917 m. Rusijoje įvykusi revoliucija lietuviams įžiebė vilčių atgauti nepriklausomybę. Net aštuoni draugijos komiteto nariai – J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dovydaitis, S. Kairys, D. Malinauskas, A. Smetona, A. Stulginskis ir J. Šernas – buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, vėliau tapo Nepriklausomybės akto signatarais.

Rusijoje, iš pradžių Petrograde, vėliau Voroneže, veikė antroji draugijos pusė, kurios Centro komitetui pirmininkavo M. Yčas. Jo pavaduotojai buvo Petras Leonas ir kunigas Julijonas Jasienskis. O į Rusijos gilumą pasitraukė apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Ir ne tik savo noru, nes oficialios įstaigos ir mokyklos buvo evakuojamos planingai. 1916 m. pradžioje čia jau veikė per 80 draugijos skyrių arba vietinių komitetų. Vėliau jų skaičius išaugo iki pustrečio šimto. Skyriai steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, lietuviškas mokyklas, kurių 1917 m. buvo jau daugiau kaip 250, jas lankė per 7 tūkstančius lietuvių vaikų. 1915 m. rudenį Voroneže buvo atidarytos dvi – berniukų ir mergaičių – gimnazijos, suorganizuoti buhalterijos kursai, lietuvių mokytojų institutas, remiami iš Lietuvos atkelti „Saulės“ mokytojų kursai, išlaikomi suaugusiųjų bendrojo lavinimo kursai ir amatų mokyklos. Tambove įsteigta „Žiburio“ mergaičių progimnazija. Buvo šelpiami ir Rusijos universitetuose besimokantys lietuvių studentai. Draugija turėjo spaustuvę, kuri spausdino laikraštį „Lietuvių balsas“, vadovėlius, knygas. Po 1917 m. spalio mėnesio bolševikinio perversmo draugijos centras buvo uždarytas, turtas konfiskuotas, pirmininkas M. Yčas pasodintas į kalėjimą. Tačiau pabėgėliai į tėviškę grįžo kupini tautinio nusiteikimo.

Kokias pamokas siūlo šis mūsų valstybės istorijos epizodas – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikla? Pirma, moko ir sunkiausiais momentais, nepalankiausiomis sąlygomis neprarasti vilties, veikti tautos labui. Antra, sunkmečiu svarbiausias dalykas – tautiečių solidarumas, broliška pagalba, parama jaunimui. Trečia, be galo svarbu turėti aiškiai užsibrėžtus tikslus, dabar sakytume, veiksmų strategiją. Tai turi formuoti žmonės, kuriais tauta tiki ir pasitiki. Deja, kol kas Draugija nesulaukė išsamesnio istorinio tyrimo, o ir jos svarba retai beprisimenama. Netgi šimtmetinės sukakties proga. Tik Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakultete suorganizuota mokslinė konferencija. O juk ši veikla buvo tokia svarbi formuojant pilietinę visuomenę ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...